Apie istorinį 37 valandas ir 11 minučių trukusį lakūnų skrydį, be nutūpimo įveiktus 6411 kilometrų lietuviams priminė Anapilin jau iškeliavusio režisieriaus Raimondo Vabalo 1983 metais sukurtas filmas „Skrydis per Atlantą”.
Ši istorinė drama – iki šiol populiariausias Lietuvoje sukurtas vaidybinis filmas. Jį, „Lietuvos kino“ duomenimis, matė kone kas penktas Lietuvos gyventojas (647 tūkst. žiūrovų).
Kino kritikė Izolda Keidošiūtė sako, kad „Skrydis per Atlantą“ – geriausias Lietuvoje sukurtas istorinis patriotinis filmas. Ir abejoja, ar per per ateinantį dešimtmetį mūsų šalyje bus sukurtas geresnis šio žanro filmas.
Juostoje „Skrydis per Atlantą“ ryškius vaidmenis sukūrė kino aktorius ir režisierius Remigijus Sabulis, suvaidinęs energingąjį S.Darių, ir teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, kuris filme – santūrusis S.Girėnas.
Neseniai legendinis filmas buvo ištrauktas iš archyvų – išleista „Skrydžio per Atlantą“ DVD plokštelė.
Ta proga pakalbinome pagrindinius vaidmenis filme sukūrusius aktorius – R. Sabulis ir E. Nekrošius pasidalijo mintimis apie drąsa kurti, net ir sunkmečiu.
***
- „Skrydį per Atlantą“ įvertino ir kino kritikai, ir Lietuvos žiūrovai. Ką Jums asmeniškai reiškia šis didelio populiarumo sulaukęs filmas, jame sukurtas vaidmuo? – paklausėme pašnekovų.
R.Sabulis:
- Filmas buvo kurtas tais metais, kai garsiai nebuvo galima kalbėti apie patriotizmą, lietuvių išeivius Amerikoje. Tačiau būtent apie tai šiame filme ir buvo kalbama.
Kino juosta iš tiesų sukėlė didžiulį ažiotažą. Ji buvo kuriama S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio per Atlantą penkiasdešimtmečio proga. Žinoma, visi žinojo apie filmo herojus, tad būta įvairių trukdžių iš Maskvos, tuometės nomenklatūros.
Režisieriui R. Vabalui dirbti buvo labai sunku, šis darbas jam atėmė daug nervų. R.Vabalas buvo surinkęs milžinišką kiekį informacijos apie lakūnų skrydį, į savo filmą norėjo sudėti labai daug.
Galvodamas apie „Skrydį per Atlantą“ šiandien, aš galbūt būčiau kiek kitaip išsprendęs kai kuriuos filmo scenarijaus aspektus. Galbūt dėl to, kad esu perfekcionistas, aš, kaip aktorius, niekada nebūnu visiškai patenkintas savo sukurtu vaidmeniu. Ne išimtis buvo ir S.Dariaus personažas. Tačiau, žinoma, šis vaidmuo buvo vienas svarbiausių mano karjeroje.
E.Nekrošius:
- Kvietimas filmuotis „Skrydyje per Atlantą“ man buvo labai netikėtas. Amžinatilsį režisierius R.Vabalas mane įkalbinėjo, nes aš iš pradžių nesiruošiau vaidinti. Vis dėlto pasiryžau.
Tai buvo mano pirmasis vaidmuo kine. Dirbti kartu su R.Vabalu buvo tikrai puiku. Jis žinojo visą biografinę medžiagą, buvo labai stipriai pasirengęs – kaip pačiam sudėtingiausiam darbui.
O šio darbo rezultatas išėjo labai nelauktas. Kiek žinau, prieš filmavimą kino bendruomenėje buvo skeptiškų nuomonių dėl filmo scenarijaus. Niekas, matyt, nesitikėjo, kad filmas taps taip vertinamas. Žinoma, išskyrus patį R. Vabalą.
Manau, kad didžiausias nuopelnas už šios kino juostos sėkmę turėtų atitekti būtent jam ir filmo operatoriui Jonui Tomaševičiui.
Sunku kalbėti apie šio filmo reikšmę man, kaip aktoriui, nes aš niekada nebuvau aktorius. Tačiau labai vertinu bendrą darbą su R.Vabalu.
- Lakūnai S.Darius ir S.Girėnas skrydžiui rengėsi per vadinamąją Didžiąją depresiją, trukusią 1929-1933 metais. Filme „Skrydis per Atlantą“ S.Darius ištaria tokius žodžius: „Atrodo, reikia nieko negalvot, nieko nesvajot, nieko nenorėt“. Ar, žvelgiant iš šiandienos perspektyvų, sunkmečiu dar pastebite daug tokių, kurių ryžtas svajoti – stipresnis?
R.Sabulis:
- Nė vienas menininkas negali gyventi be tam tikros svajonės. Jei nustoji svajoti, viskas baigta. Manau, kūrėjui ne pinigai yra esmė. Tiesa, kinui pinigų reikia. Tai nėra individualus menas, kurį gali sukurti minimaliomis sąnaudomis, kaip, pavyzdžiui, nutapyti paveikslą.
E.Nekrošius:
- Man regis, svajotojų šiandien yra daug. Kuo sunkesnis gyvenimas, tuo daugiau lieka vietos svajonėms. Nelengvu metu visuose menuose atsiranda labai puikių darbų.
- Kaip manote, kodėl per ketvirtį amžiaus, praėjusį po filmo „Skrydis per Atlantą“ premjeros, Lietuvoje nebuvo sukurta kitų ryškių istorinių filmų? Taip atsitiko dėl finansinių bėdų, o gal dėl motyvacijos, idėjų stokos?
R.Sabulis:
- Girdime nusiskundimų, kad Lietuvoje nesukuriami nauji ryškūs istoriniai filmai, filmai apie asmenybes. Tačiau jų tūrbūt artimiausiu metu ir neturėsime, nes šiandien mažai kam rūpi paremti patriotines idėjas. Ypač valdžios aparatui.
Tiesa, paprasti žmonės išsaugojo meilę tėvynei. Tuo įsitikinau per neseniai vykusią Dainų šventę, rinkdamas medžiagą valstybės kino metraščiui.
Kita vertus, kalbant apie tai, kodėl vis neatsiranda istorinių filmų, galbūt reikia paminėti, kad dabartiniai režisieriai nesijaučia pakankamai stiprūs – įvertinant jų idėjas ir vertybes – kad sukurtų tokias kino juostas.
E.Nekrošius:
- Manau, kad finansinis klausimas čia yra antrinis. Lengviausia pasakyti, kad yra blogai su pinigais. Galbūt nėra noro.
Dabar visi kūrėjai lyg ir turi svajonę, kad jų darbas bus pripažintas kur nors už Lietuvos ribų. Galbūt ir dėl to patriotinė tema tampa net šiek tiek gėdinga. Tai nėra gražu.
Šiandien kūrėjai daugiau stengiasi vadovautis tam tikromis nusistovėjusiomis taisyklėmis, kuri tema yra įdomi, o kuri – ne.