Rusų aktorius J.Mironovas scenoje persikūnijo į dešimt personažų

Nacionalinė rusų teatro premija „Auksinė kaukė“ teikiama ir taip pat pavadintas festivalis gyvuoja jau penkiolika metų, bet į Lietuvą jos laureatai atvyko pirmą kartą.

Svečiai atvežė tris spektaklius - Maskvos Nacijų teatro „Šukšino istorijas“, Maskvos teatro meno studijos „Benykstančią giminę“ pagal Nikolajaus Leskovo prozą ir Magnitogorsko A.Puškino dramos teatro„Audrą“ pagal Aleksandro Ostrovskio pjesę.

Aktorius ir Nacijų teatro meno vadovas J.Mironovas, Lietuvos žiūrovams daugiau pažįstamas iš kino ir televizijos ekranų, spektaklyje „Šukšino istorijos“ sukūrė net dešimt vaidmenų.

Senis ir paauglys, naivuolis ir išminčius, niekšas ir šventasis, genijus ir menkysta - į įvairiausius žmogaus pavidalus sugebėjo persikūnyti artistas.

- Prieš pradėdama repetuoti spektaklį „Šukšino istorijos“, trupė nuvyko į Altajų, rašytojo gimtąjį kaimą Srostkus. Ką jums davė ta kelionė? Ko jūs ten ieškojote? - pasiteiravau J.Mironovo.

- Latvių režisieriaus Alvio Hermanio siūlymas inscenizuoti V.Šukšino apsakymus iš pradžių mums kėlė abejonių - atrodė, kad šis rašytojas jau liko praeityje. Bet, kaip pasirodė, visai be reikalo jį nurašėme.

Vykti į Altajų ir susipažinti su žmonėmis, kuriuos vaidinsime, buvo režisieriaus sumanymas. Juk daugelio V.Šukšino apsakymų personažų prototipai iki šiol ten gyvena, tad norėjosi užsitikrinti jų paramą. Tai buvo svarbu psichologiškai.

Pamatėme, kokie tai spalvingi, nuoširdūs žmonės. Jie priėmė mus kaip gimines. Sako: „Minutėle“, atidaro rūsį ir ištraukia arbūzą. Man niekada net į galvą nešaudavo, kad Sibire auga arbūzai.

Tad kurti personažus buvo kur kas lengviau - jie atėjo tiesiog iš gyvenimo.

- Dirbti su E.Nekrošiumi buvo mano svajonė. Kai pamačiau „Kvadratą“,„Dėdę Vanią“, mane tiesiog apsėdo mintis, kaip patekti į kokį nors jo spektaklį. Net užsimojau išmokti lietuviškai ir pasiprašyti nors menkiausio vaidmens. Mane užbūrė jo teatras, jo mąstymas.

Kai K.Stanislavskio fondas nutarė statyti „Vyšnių sodą“ ir pasiūlė man vaidmenį, pas E.Nekrošių atlėkiau paknopstomis.

Jis paklausė, ar man patinka vilkai. Taip norėjau režisieriui įtikti, kad atsakiau, jog man patinka visi gyvūnai. Ir tik vėliau supratau, kad Lopachinas - tai vilkas. Vienišas vilkas. Jaunas, todėl dar pavojingesnis. Bet kartais jis gali būti ir šuo. Juk jis pats nesupranta, kad yra vilkas.

E.Nekrošius daug įvaizdžių ima iš vaikystės, iš gyvūnų pasaulio. Pavyzdžiui, apie Firsą jis pasakė, kad tai senas briedis, jau be ragų. Ranevskaja - sužeista danielė, atslinkusi į namus numirti.

Su E.Nekrošiumi dirbti sunku, bet nepaprastai įdomu. Tai, ką jis siūlo, dažnai būna šifras, kurio raktą reikia surasti. O dar tas jo tylėjimas! Bet kai pradedi suvokti jo trumpus „taip“ ir „ne“, užlieja tikra palaima.

- Su E.Nekrošiumi jau tarėmės dėl Albert'o Camus „Kaligulos“ mūsų teatre. Tikiuosi, kad šis projektas bus įgyvendintas.

- Ar nesibaiminate, kad spektaklis bus per sunkus publikai? Kadaise nemažai žiūrovų nesulaukdavo E.Nekrošiaus „Vyšnių sodo“ pabaigos - pernelyg ilgas spektaklis, ne visi suprato metaforų kalbą.

- Man „Vyšnių sodas“ nebuvo per ilgas. Aš visą laiką tarsi raginau save ir partnerius vaidinti greičiau, bet trumpinti spektaklio neįmanoma, nes tai - gyvenimas.

Viliuosi, kad tie, kurie kadaise išėjo iš „Vyšnių sodo“, vis dėlto panorės pamatyti to paties E.Nekrošiaus „Kaligulą“. Žmones reikia pratinti prie rimtų spektaklių. Pratinti kruopščiai ir kantriai. Rusijoje teatras visada buvo daugiau nei reginys. Jis turi ugdyti žiūrovą.

- E.Nekrošiaus spektaklius mačiau visus, kiek tik jų buvo rodyta Maskvoje. „Auksinės kaukės“ festivalis suteikė galimybę susipažinti su Oskaro Koršunovo darbais, šiemet festivalio papildomoje programoje parodytos Gintaro Varno režisuotos madrigalinės operos - salė lūžo nuo žiūrovų.

Šiuo metu Maskvoje dirbantis Rimas Tuminas J.Vachtangovo teatre labai įdomiai pastatė „Dėdę Vanią“, jau daug metų intriguojančius spektaklius Maskvoje kuria Mindaugas Karbauskis. Man patinka, ką daro lietuvių režisieriai. Tai - tikro teatro dvasia. Į tokius spektaklius einama ne pasilinksminti, o susimąstyti.

Kitais metais Nacijų teatras rengia Williamo Shakespeare'o festivalį. Kviesime į jį O.Koršunovo trupę parodyti „Hamleto“.

- Dabar patogiau negu sovietiniais laikais - daug daugiau erdvės saviraiškai, o ir būdų užsidirbti. Ypač - televizijos serialuose.

Tačiau baisu dėl kitko - aktoriai tampa tik vaidmenų atlikėjais, praranda formą ir įgūdžius. Nereikia kurti vaidmens - tereikia atkartoti tekstą. Nereikia tavo individualybės - kiekvienas žmogus iš gatvės gali padaryti tą patį.

Tai - katastrofa, nes tikrų artistų vis mažėja. Belieka kliautis teatru, kur kūryba privalo kaip nors išlikti.

- Iš to, kas vyksta aplinkui, man daug kas nepatinka. Esu suaugęs žmogus, man 42 metai, noriu pabandyti ką nors pakeisti, būti atsakingas ne tik už savo vaidmenį, bet už visą teatrą.

Juk dabar turbūt kiekviename Maskvos teatre pilna spektaklių, skleidžiančių televizijos „chaltūros“ kvapą. Žmonės eina į pramoginį reginį - pažiūrėti, pakramtyti spragintų kukurūzų ir užmiršti.

O aš važinėju po užsienį, dirbau su puikiais režisieriais Peteriu Steinu, Declanu Donnellanu, E.Nekrošiumi, mačiau, kaip daugelyje šalių žmonės veržiasi į rimtus spektaklius.

Žinoma, mes turime stipriųjų pusių, džiaugiamės gera aktorių mokykla. Bet taip ilgai didžiuojamės, taip ilgai džiaugiamės, kad, kaip ir anksčiau, verdame savo sultyse. Pasaulyje tiek daug įdomybių, o mes vis dar dėvime kažkokius krinolinus - dizaino, scenografijos, visko.

Aišku, galėčiau nusispjauti ir toliau sau vaidinti, nesukdamas sau galvos dėl to, kas dedasi šalyje. Bet negaliu. Juolab kad problemų - nors vežimu vežk.

Dabar labai mažai vidurinės kartos režisierių, dar mažiau - jaunų. Jei nieko nesiimsime, nebus kam pakeisti teatrų meno vadovų - puikių, talentingų, bet jau sulaukusių per septyniasdešimt.

Todėl viena Nacijų teatro misijų laikau ugdyti jaunimą, suteikti sceną, platformą, dirvą dirbti, kurti, kad jie nebūtų įtraukti į televiziją, pramoginių renginių liūną, iš kur negrįžtama. Man tai labai svarbu.

- Mano motina renka straipsnius su tokiais epitetais. Pats jaučiuosi kaip naujametė eglutė, apkabinėta prizais, premijomis, vardais. Bet kai prasideda darbas, kur juos prikabinsi? Stovi nuogas ir mąstai.

Esu skaitęs, jog garsūs japonų dailininkai kadaise keisdavo savo vardą ir pavardę, kad galėtų pradėti naują gyvenimą. Imdamasis vaidmens aš irgi jaučiuosi kaip tas japonų dailininkas: esu niekas ir neturiu vardo. Man patinka pradėti viską iš pradžių - atsiranda galimybė rasti ką nors nauja tiek savyje, tiek aplinkiniuose.

* * *

* Jevgenijus Mironovas, rusų kino ir teatro aktorius, kilęs iš Saratovo srities. Jam - 42 metai.

* 1990-aisiais baigė Maskvos akademinio dailės teatro mokyklą-studiją, vaidino Olego Tabakovo vadovaujamame teatre. 2006-aisiais tapo Nacijų teatro meno vadovu.

* Kine debiutavo 1988-aisiais vaidmeniu Aleksandro Kaidanovskio filme„Žibalo pardavėjo žmona“. Išgarsėjo po pagrindinio vaidmens Valerijaus Todorovskio filme „Meilė“.

* Tarp jo daugiau kaip 25 teatro vaidmenų - Hamletas, Ivanas Karamazovas, Apsišaukėlis („Borisas Godunovas“), Lopachinas („Vyšnių sodas“), Figaras, Treplevas („Žuvėdra“).

* J.Mironovas vaidino keturiasdešimtyje filmų: Myškiną Vladimiro Bortko telvizijos seriale „Idiotas“, leitenantą tankistą - Nikitos Michalkovo„Nuvarginti saulės“, Nikolajų Ivanovą - Vladimiro Chotinenkos„Musulmonas“.

* Dabar ruošiasi Fiodoro Dostojevskio vaidmeniui V.Bortko televizijos seriale apie šį rašytoją.