Prieš 13 metų „Maskaradą“ su sniegu ir Aramo Chačaturiano valsu R.Tuminas pastatė Vilniaus mažajame teatre.
Tai yra vienas sėkmingiausių R.Tumino darbų. Spektaklis apvažiavo nemažai užsienio šalių, pelnė apdovanojimų režisieriui ir aktoriams. Vienas reikšmingiausių „Maskarado“ prizų – maskvietiškoji Auksinė kaukė.
Teatro vadovų svajonės
Lemtingas ženklas: 1998 metais maskviečiai žiūrėjo lietuvišką R.Tumino „Maskaradą“ būtent J.Vachtangovo teatro scenoje. Tuometis teatro vadovas Michailas Uljanovas išdėstė R.Tuminui savo svajonę: jis norįs matyti tokį „Maskaradą“ J.Vachtangovo teatro repertuare.
Kai R.Tuminas prieš porą metų tapo J.Vachtangovo teatro vadovu, artimiausiuose savo planuose minėjo ir „Maskarado“ pastatymą.
M.Lermontovo dramą į Maskvos sceną režisierius perkėlė su savo nuolatiniais kūrybos bendradarbiais – scenografu Adomu Jacovskiu ir kompozitoriumi Faustu Latėnu.
Kartojimai būna pavojingi
Rusiškąją R.Tumino „Maskarado“ premjerą pažiūrėję Maskvos kritikai ją įvertino skirtingai. Vieniems tai seno drabužio pritaikymas naujiems artistams. Kitiems – naujų prasmių atvėrimas gerai pažįstamu veikalu.
Tačiau visi sutarė, kad naujoji R.Tumino premjera – vėl įvykis, vėl postūmis diskutuoti, o ne tik pažiūrėti istoriją apie tai, kaip pavydus Arbeninas (Jevgenijus Kniazevas) nužudė apšmeižtą žmoną Niną (Marija Volkova).
Ala Šenderova iš „Novyje izvestija“ perspėjo, kad kartoti savo senus spektaklius yra pavojinga ir kad spektaklis „aiškiai padarytas išaugimui“. Autorė pabrėžė ir tai, kad, „šiandien R.Tuminas daro M.Lermontovo siužetą kur kas kietesnį ir beviltiškesnį“.
Aliona Karas „Komersant“ rašė, kad R.Tumino „Maskaradas“ alsuoja mirtimi, o „puotai vadovauja net ne velniai, o kandžių apėsti, į benamius panašūs velniūkščiai“.
Pats Arbeninas kritikei pasirodė tos valkatų gaujos narys. „Jis, nors ir prašmatniai aprengtas, panašesnis į šiandienius praturtėjusius banditus, o ne į Rusijos imperijos aristokratą. J.Kniazevas vaidina jį groteskiškai – lyg rupūžę, išsipūtusią nuo savo vertės suvokimo. Toks Arbeninas nesugeba mylėti Ninos. Jį suardo meilė sau“, – rašė ji.
Bendros valstybės nebėra
Bendrą spektaklio vaizdą įdomiai apibūdino teatro apžvalgininkė Marina Davydova. R.Tuminas, kritikės nuomone, tarytum patalpino pjesės veiksmą į du skirtingus laikus ir dvi skirtingas aplinkas.
„Damos su krinolinais čia paprasčiausiai esti greta moterų su kibirais ir valstiečių su buteliais. „Maskarado“ įvykiai vyksta tuo pat metu ir caro Nikolajaus epochoje, ir režisieriaus vaikystės prisiminimų erdvėje“, – sakė ji.
Tačiau šio spektaklio Arbeninas, M.Davydovos teigimu, yra paskutinis nykstančios natūros riteris. Ir garsusis „Maskarado“ sniego kamuolys tokį herojų sutraiško dėl to, kad jis svetimas naujai realybei.
„Stebėtina, kaip režisierius, atvykęs iš Lietuvos, taip subtiliai ir giliai sugebėjo atverti mums tos nušluotos praeities tragediją. Nors nieko stebėtina. Mes juk su juo kadaise gyvenome toje pačioje valstybėje, kurios irgi jau nebėra“, – rašė M.Davydova.
