Kodėl Klaipėdoje gimusio vieno iškiliausių rytprūsių poeto Simono Dacho
garbei 1912 metais pastatyta bronzinė merginos, pramintos Taravos Anike,
skulptūra, neišstovėjusi nė trijų dešimtmečių, mįslingai dingo? Ir kaip
ji prieš du dešimtmečius vėl sugrįžo į senąją vietą Teatro aikštėje ?
Į šiuos ir daugybę kitų klausimų ieško atsakymų A.Stanevičius, išleidęs
jau antrąją knygą apie patį garsiausią giesmių kūrėjo S.Dacho
(1605-1659) kūrybos personažą - Taravos Anikę. Šiai merginai skirtas
eilėraštis irgi tapo dainuojamosios poezijos šedevru - iki šiol skamba
visuose pasaulio kraštuose, kur tik gyvena vokiečių kilmės žmonės.
Gausiai iliustruotoje A.Stanevičiaus knygoje atskleidžiami įdomūs
lietuviškųjų rytprūsių istorijos puslapiai, ryškiausios šio krašto
asmenybės, prisimenami žmonės, siekę atgaivinti po Antrojo pasaulinio
dingusį, bukų sovietmečio valdžios ideologų arba tiesiog vandalų nuo
žemės paviršiaus nušluotą Mažosios Lietuvos kultūros paveldą.
„Taravos Anikė, ko gero, nežvelgtų į mus nuo postamento Klaipėdos
aikštėje, jei lietuvių ir prūsų šeimoje gimęs Simonas Dachas kažkada
nebūtų apsilankęs Karaliaučiaus katedroje vykusiose kunigo Johano
Partacijaus ir septyniolimetės Anikės vestuves. Iš pirmo žvilgsnio
įsimylėjęs jaunąją, kurios širdis jau priklausė kitam, poetas sukūrė
ilgesingą eilėraštį „Taravos Anikė“, ilgainiui virtusį liaudies daina.
„Anikės grožis vedė iš proto vyrus - ji anksti tapo našle, bet vėliau
spėjo dar dukart ištekėti už kitų kunigų, naujai atkeltų dirbti į
parapiją, kurioje gyveno, susilaukė vaikų“, - pasakojo dėl savo
ištikimybės S.Dacho kūrinio herojei draugų pusiau juokais ketvirtuoju
Taravos Anikės sutuoktiniu vadinamas klaipėdietis A.Stanevičius.
Paminklas S.Dachui ir jo mylimajai uostamiesčio aikštėje stovėjo
neilgai. Kai 1939-aisiais į Vokietijos aneksuotą Klaipėdą atvykęs
Adolfas Hitleris rėžė ugningą kalbą iš teatro balkono, aikštėje tik
vienintelė Anikė stovėjo atsukusi nugarą Trečiojo reicho vedliui. Per
karą merginos skulptūra mįslingai dingo. Spėjama, kad naciai jį kaip ir
kitus bronzinius paminklus, bažnyčių varpus išlydė patrankoms.
Sovietmečiu Teatro aikštėje planuota statyti paminklą lietuvių raštijos
pradininkui Martynui Mažvydui. Kaip tik tuo metu Klaipėdoje pasirodė
turistas iš Vokietijos Heinzas Radzivilas - jam pirmajam šovė į galvą
mintis grąžinti Taravos Anikę į senąją vietą. H.Radzivilo siūlymo
priblokšti tuomečiai miesto vadovai nuo jo atsitvėrė tylos siena.
Greičiausiai kilęs iš Lietuvos didikų Radvilų giminės vokietis rankų
nesudėjo - užsuko į dienraščio „Klaipėda“ redakciją, kuriai tuo metu
vadovavo A.Stanevičiaus. Šis jo vizitas tapo lemtingu - 1988 metų
gegužės 26 d. laikraštyje pasirodžiusi publikacija „Ar sugrįš „Onutė iš
Taravos“ sukėlė audringas diskusijas, pralaužė nepasitikėjimo ledus.
Rytprūsių kilmės vokiečiai įkurta „Taravos Anikės“ bičiulių draugija
surinko pinigų, pagal išlikusias nuotraukas, sendaikčių turguje
atsitiktinai aptiktą paminklo kopiją atkūrė bronzinę Anikės skulptūrą ir
S.Dacho bareljefą. Klaipėdiečiai pasirūpino postamentu, atstatė senąjį
fontaną. 1989-ųjų lapkričio 18-ąją Taravos Anikė vėl stovėjo Teatro
aikšteje.
„Sutelktomis vokiečių ir lietuvių pastangomis Klaipėdoje buvo atidengtas
paminklas ne kokiam nors karvedžiui ar politikui, o literatūros kūrinio
personažui savotiškai atspindėjo naują epochą, kintantį žmonių mastymą.
Nepraėjus ir dešimčiai dienų buvo nugriauta Berlyno siena, visa Europa
pradėjo gyventi kitaip“, - prisimena A.Stanevičius.
Prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje apie S.Dachą ir Taravos Anikę
težinojo vienas kitas klaipėdietis. Žmonės nesuprasdavo, kodėl
uostamiestį lankantys vokiečių turistai bronzinės skulptūros papėdėje
staiga susigraudindavo, užtraukdavo garsiąją dainą. Dabar priešingai -
tik vienas kitas nežino, ką vaizduoja paminklas Teatro aikštėje.
Pirmoji A.Stanevičiaus knyga apie Taravos Anikę turistams vokiečių kalba
išleista 1992 metais. Su vertėja Rasa Krupavičiūte ir muzike Danguole
Martusevičiene jis parašė lietuviškąjį libretą Bruno Hardt - Vardeno,
Hanso Špirko ir Hainricho Štrekerio 1933 metais sukurtai operetei
„Taravos Anikė“, pastatytai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.
Vėliau autorius užsimojo parašyti platesnę istorinę apybraižą.
„Anikei paskyriau kelionę į Taravą (dabartinis miestelio pavadinimas -
Vladimirovo). Vien tik apie ją galvodamas važiavau per Kuršių neriją
Prūsijos karalienės Luizės keliu. Išleistoje knygoje apibendrinti
patirti įspūdžiai, menkai žinomi ir nauji faktai“, - pasakojo autorius.
Klaipėdos centre stovinčios mergaitės su gėlės žiedu skulptūra vilioja
turistus, čia pasimatymus skiria įsimylėjėliai, vyksta tradiciniai
džiazo festivaliai, kitos miesto šventės. Kaliningrado srityje esantį
Taravos miestelį aplankęs A.Stanevičius čia išvydo tik apleistą
raudonplytę bažnyčią, kurioje Anikė buvo pakrikštyta.
Kaliningradiečiai buvo užsimoję sutvarkyti garsios našlės vaikystę
primenantį istorinį pastatą, bet greitai pristigo lėšų ir metė darbus.
Nuardžius stogą, Taravos bažnyčia ėmė smigti žemėn dar greičiau.