Kino genijus A.Tarkovskis turėjo ir tirono savybių

Garsiojo rusų kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sesuo, poeto Arsenijaus Tarkovskio duktė Marina atsiminimų knygą „Veidrodžio šukės“, kol kas išleistą tik rusų kalba, rašė net dešimt metų, bet padėjusi tašką suprato, kad jai lengviau nepasidarė.

- Esate lyg tęsinys anapilin išėjusių artimųjų – jūsų knygoje jie tarsi atgyja. Ar neskauda širdies liečiantis prie praeities šešėlių? – paklausiau 75 metų M.Tarkovskajos.

- Knyga ne šiaip sau vadinasi „Veidrodžio šukės“. Kai dūžta veidrodis, sakoma, kad tai ne į gera. Kita vertus, šukės gali sužeisti rankas ir širdį. Rašyti apie artimuosius buvo sunku. Daug valandų praleidau archyve gilindamasi į šeimos istoriją.

- Susikaupusio skausmo, kompleksų stengiamės atsikratyti išliedami juos ant popieriaus. Tarkim, Andrejus tai padarė kine – sukūrė autobiografinį filmą „Veidrodis“.

Tikėjausi atsikratyti išgyvenimų. Bet kai parašiau knygą, lengviau nepasidarė. Mane iki šiol vejasi ir nepaleidžia skausmingi dalykai.

Tokie išgyvenimai kaip motinos mirtis, Andrejaus paskutinių gyvenimo metų, praleistų užsienyje, tragiškos istorijos, tarp mūsų vykęs keistas susirašinėjimas, kai žinojome, kad laiškus tikrina saugumas.

Rašydama apie tėvą ir brolį stengiausi būti atsargi. Jei ryškinčiau artimųjų nuodėmes, tai nebūtų panašu į meilę jiems. Išėjusius artimuosius nuolat jaučiu. Kai ką nors myli, tai visada tūno širdyje.

Nesu kūrybos žmogus. Tai mano pirmas savarankiškai parašytas kūrinys apie šeimą. Prieš tai padėjau sudaryti atsiminimų knygą apie kino režisierių A.Tarkovskį, kurioje kalba jį artimai pažinoję žmonės.

- Gyvenimo tėkmė mus kaitalioja. Jaunystėje Andrejus buvo aktyvus, bendraujantis, linksmas. Žinoma, jau tada pajėgė už save pakovoti.

Jis su manimi mėgdavo eiti pasivaikščioti. Bet mes vaikščiodavome kažkaip keistai – jis visada žengdavo pirmas, o aš turėdavau eiti iš paskos, keliais žingsniais atsilikusi. Jis sakydavo, kad taip žmonės vaikšto Amerikoje.

Tarpuvartėse stoviniuodavo gatvės chuliganai, traukdavo papirosus, keikdavosi ir vos mane išvydę paleisdavo nešvankią repliką – mat buvau graži mergina. Andrejus akimirksniu įsiveldavo į muštynes už mano garbę. Aš tų savotiškų pasivaikščiojimų labiau bijojau nei laukiau.

Tiesą sakant, Andrejus buvo šiek tiek tironas. Jis turėjo savybę aplinkinius priversti jam paklusti ir tarnauti. Atsimenu, jis turėjo juodą megztinį, kurio vilnoniai siūlai aplipdavo baltus marškinius, o kitokių jis nevilkėjo.

Sykį Andrejus rengėsi kažkur išvykti ir atnešė man gal 15 porų baltų marškinių, kuriuos reikėjo ne tik išbalinti ir sustandinti, bet ir nukrapštyti tuos juodus siūlus.

Mudvi su motina tuo ir užsiėmėme. Bute buvo tiktai šaltas vanduo. Jis gebėjo valdyti žmones – tai jam padėdavo dirbti su didelėmis žmonių grupėmis. Filmavimo aikštelėje jis turėjo didžiulį autoritetą.

Laikui bėgant Andrejaus charakteris keitėsi į blogąją pusę. Tam įtakos turėjo arši jo kova su ideologine sovietų valdžia. Kita vertus, visi Andrejaus filmai ekranus pasiekdavo tokie, kokius jis norėdavo matyti.

- Andrejus kiekvieną kartą elgdavosi skirtingai. Kartais jis iš viso nepasirodydavo savo filmo ar scenarijaus svarstymuose, nors dažnai užsitraukdavo įtakingų pareigūnų rūstybę. Jam buvo neįdomus tas plepėjimas. Jis aiškiai žinodavo, ką ir kaip nori filmuoti.

Andrejus galėjo siekti kompromisų, kai manė, jog tai ne principinis reikalas. Filme „Veidrodis“ Andrejus planavo savo motiną filmuoti paslėpta kamera, bet kolegos jį nuo šios minties atkalbėjo. Jie sakė, kad tai bus neetiška pagyvenusios moters atžvilgiu.

Bet jei jis manydavo, kad tam tikra scena reikalinga, kaudavosi iš visų jėgų, lyg nuo to priklausytų gyvybė. Vienoje „Veidrodžio“ scenoje herojė pakyla į orą. Ta scena papiktino tuometį Kinematografijos komiteto pirmininką.

Andrejus jam parašė: „Jūs tikriausiai esate patyręs pakylėjimo jausmą, kai mylėjote. Tad turėtumėte suprasti filmo herojės sielos skrydį.“ Ši scena liko filme.

Kai kada jis gudraudavo ir sąmoningai nufilmuodavo vaizdų, kurių be sąžinės graužaties galėdavo atsisakyti. Filme „Andrejus Rubliovas“ sužeidžiamas ikonų tapytojo pagalbininkas, tuo metu pjovęs malkas. Ekrane rodomas pjūklas, kurio garsas paraleliai vibruoja su kraujo pulsavimu iš kaklo. Nuostabi ir kraupi scena.

Andrejus šią sceną padarė tokią ištęstą, kad ideologai išsigandę pareikalavo sutrumpinti ją per pusę. Andrejus sutrumpino. Tačiau beprotiška kova su sovietine sistema ganėtinai išerzino brolį, jis ryžosi išvykti – iš pradžių į Italiją, vėliau į Prancūziją. Kai 1982 metais jis jau kurį kartą išvyko į Italiją, buvome įsitikinę, kad grįš. Kai apsisprendė likti, patyrėme šoką.

Tėvas laiške jam parašė, kad rusui negalima palikti tėvynės, kad taip jo siela daug ką praras, kad emigrantams likimas nepalankus. Užsienyje brolis sukūrė du filmus: „Nostalgiją“ ir „Aukojimą“.

Kai sunkiai sirgo Paryžiuje, mums nebuvo leidžiama su juo susitikti. Atvykome į laidotuves. Andrejui buvo 54 metai. Jis svajojo ekranizuoti „Hamletą“.

Ant jo antkapio Paryžiaus kapinėse iškaltas užrašas: „Žmogui, išvydusiam angelą“. Paskutinį kartą buvau ten prieš trejus metus.

- Visi. Gal kiek mažiau patinka „Nostalgija“, nes jaučiu, kad šis filmas buvo sukurtas labiau protu, o ne širdimi.

- Buvau filmo premjeroje 1974 metais. Daugelis Andrejaus kolegų šio filmo nesuprato. O man ten buvo viskas aišku. Verkiau nuo pirmo iki paskutinio kadro. Šis filmas daug reiškė Andrejui. Manau, kad jis aktualus daugeliui šeimų.

- Kažkada ji priklausė mano prosenelei. Po to keliavo iš kartos į kartą kaip palikimas. Ant spintos kabantis veidrodis šiek tiek iškreipdavo žmogaus atvaizdą. Tarsi apnuogindamas tai, kas tikrovėje slepiama po įprastais bruožais. Šiam veidrodžiui buvo lemta tapti ir esminiu veidrodžiu Andrejaus likime.

Dabar iš tos spintos teliko veidrodinės durys. Jos stovi mano namuose. Kasdien žiūriu į tą veidrodį. Juk jis susijęs su šeimos istorija.

- Paslaptis glūdi naujoje kino kalboje. Ingmaras Bergmanas sakė, kad Andrejaus filmuose vaizduojamas gyvenimas – lyg sapnas. Ir apgailestavo, kad jam pačiam niekada nepavyko prasiskverbti į sapnų pasaulį.

Šiaip kiekvienas didis menininkas savo kūriniais aplenkia gyvenamą laiką. Prieš 30 metų Andrejaus filmų daug kas nesuprato – net jo kolegos išeidavo iš salės gūžčiodami pečiais.

- Dabar madinga viską suversti mistikai. Aš žiūriu realiai į tai, kas vyksta. Kalbama, kad į upę, šalia kurios vyko filmavimas, iš netoliese stovėjusio chemijos fabriko tekėjo nuodingosios atliekos. Na, bet abejoju, kad nuo to būtų įmanoma susirgti vėžiu.

- Filmuose jis pateikdavo atsakymus, kuriuos žinojo. Bet juos užšifruodavo – norėjo, kad žiūrovas pats mąstytų.

* A.Tarkovskis (1932-1986) – rusų kino režisierius, scenaristas, aktorius. Jis gimė poeto Arsenijaus Tarkovskio ir aktorės Marijos Tarkovskajos šeimoje. 1934 m. gimė sesuo Marina. 1937 m. tėvas išėjo savanoriu į Raudonąją armiją, kurioje tarnavo iki 1941 m. Likusi viena A.Tarkovskio motina išsivežė vaikus į Maskvą.

* 1960 m. A.Tarkovskis baigė režisūrą Rusijos valstybiniame kinematografijos institute, dirbo kino studijoje „Mosfilm“. 1982 m. išvyko į Italiją, vėliau į Prancūziją.

* Garsiausi A.Tarkovskio filmai: „Ivano vaikystė“ (1962), „Andrejus Rubliovas“ (1969), „Soliaris“ (1972), „Veidrodis“ (1975), „Stalkeris“ (1979), „Nostalgija“ (1983), „Aukojimas“ (1986).

* M.Tarkovskajos, į Lietuvą atvykusios su rusų kino režisieriais A.Gordonu ir V.Amirchanianu, vizitas skirtas pristatyti režisieriaus A.Tarkovskio ir poeto A.Tarkovskio kūrybinį palikimą.

* Vakar Lietuvos etnokosmologijos muziejuje Molėtuose buvo paminėta poeto A.Tarkovskio gimimo diena.

* Šiandien Alantoje M.Tarkovskaja prisiminimais dalysis su „SantarosŠviesos“ konferencijos dalyviais.

* Birželio 28 d. M.Tarkovskaja sostinės kino centre „Skalvija“ pristatys A.Tarkovskio filmą „Veidrodis“, vakare vyninėje „In vino“ vyks A.Tarkovskio poezijos skaitymai.

* Liepos 1-3 d. svečiai lankysis Lietuvos pajūryje – Klaipėdoje, Palangoje ir Nidoje vyks kino peržiūros ir susitikimai.