„Smagu, kad konkursas įgauna pagreitį. Didėja ne tik dalyvių skaičius, bet ir visuomenės susidomėjimas jaunųjų menininkų kūryba”, – tikino šios idėjos autorius tapytojas Vilmantas Marcinkevičius.
Plečiasi ir pats konkursas: pernai žiūrovai galėjo pamatyti tik po vieną finalininkų darbą Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje, o šiemet parodą papildo ir didesnė jaunųjų menininkų paroda Vilniaus dailės akademijos „Titaniko” parodų salėse.
Ten pat surengta ir pernykščio konkurso laureato Andriaus Zakarausko personalinė paroda.
– Kaip jaučiatės tapusi geriausia jaunąja Lietuvos tapytoja? – paklausiau 29 metų J.Kyzikaitės, kuri pernai šiame konkurse laimėjo antrąją vietą.
– Dar negaliu atsigauti, nes to visai nesitikėjau. Šiemet konkurentai buvo gerokai stipresni, visi darbai panašūs savo kokybe. Pernai buvau daug labiau užtikrinta, kad laimėsiu vieną prizinių vietų.
Man šis prizas – didelis stimulas. Nors pernai laimėjau tik antrąją vietą, pasijutau įvertinta. Ir kuratoriai, ir galerininkai pradėjo į mane kitaip žiūrėti. Kelis darbus nupirko kolekcininkai.
– Vadinasi, iš tiesų šis prizas – tam tikra motyvacija ir toliau tapyti, o ne ieškoti kitų darbų, kad pragyventum?
– Taip. Juk apdovanojimai – gana solidūs. Taigi gali ir dirbtuvę išsinuomoti, ir porėmių, drobės, dažų nusipirkti.
Visą pernykštę premiją tam ir išleidau.
– Kaip atsirado jūsų premijuoto kūrinio „Miško muziejus” idėja?
– Su šeima važiavome į Druskininkus ir užsukome į miško muziejų. Ten buvo daug visokių iškamšų – šernų, tetervinų.
Vaikai labai nustebo, kad žvėrys, atrodantys kaip gyvi, iš tiesų tokie nėra.
Pradėjo klausinėti, kas jiems nutiko ir kodėl jie čia stovi. Buvo tiek daug klausimų, kad net man pačiai pasirodė įdomus tas fenomenas – medžioklė, konkurencija ir viešas didžiavimasis trofėjais.
Ir visai nesvarbu, kas tie šaudymo objektai – gyvūnai ar žmonės. Svarbiausia – pats medžioklės azartas.
– Muziejaus tema vyrauja visoje jūsų pastarojo meto tapyboje?
– Man įdomu, kaip menininkas žiūri į kitų menininkų darbus galerijose, muziejuose.
Juk visuomet lygini – kaip atrodytų mano kūryba, jei aš taip tapyčiau. Iš tų svarstymų ir atsiranda darbai.
– Kaip vertinate naujovę – trijų mėnesių rezidenciją su stipendija Austrijoje?
– Puikiai. Taip jau nutiko, kad šiemet aš jau ten buvau, nes laimėjau Austrijos ambasados skelbtą konkursą.
Vienos pakraštyje esančiame privačiame parke stovi keletas namelių, skirtų menininkams. Bendra tik virtuvė ir studija. Du „Titanike” eksponuojami darbai sukurti būtent ten.
– Ar jau turite kūrybinių sumanymų, kuriuos vešitės į Vieną?
– Ne, neturiu. Noriu važiuoti tuščia galva. Pasinaudoju visais šviežiais įspūdžiais, kuriuos patiriu atsidūrusi vienoje ar kitoje situacijoje.
Atsivežtinės idėjos būtų tarsi negyvi šablonai. Man tai nepriimtina.
Jaunojo tapytojo prizo laureatai
Pirmąją vietą laimėjusiai J.Kyzikaitei atiteko 7 tūkst. litų premija, taip pat galimybė tris mėnesius stažuotis Austrijoje ir 7 tūkst. eurų mėnesinė stipendija.
Antrąją vietą ir 4 tūkst. litų pelnė tapytoja M.Gailiūtė.
Trečioji vieta ir 2 tūkst. litų atiteko A.Danusevičiui.
Publika savo prizą skyrė A.Stasionytei. Šiai romantiško peizažo autorei atiteko išmanusis telefonas.