Muziejus kviečia prisiminti Marijampolės krašto šviesuolius (nuotraukos)

„Atminties kodas“ - taip pavadintas pirmasis skirtingais laikotarpiais gyvenusių trijų iškilių asmenybių pristatymas.

Ši paroda skirta pedagogo, tautosakos rinkėjo bei tyrinėtojo Andriaus Botyriaus (1845-1900), Marijampolės muziejaus įkūrėjo, tautinio sąjūdžio veikėjo bei knygnešio Vinco Šlekio (1870-1946) ir keramikės Irenos Rutkauskaitės (1914-1980) atminimui.

Triobiškių kaime (Liudvinavo seniūnija) iki šių dienų išliko A.Botyriaus tėviškė - tipinė senovinė Suvalkijos ūkininko sodyba.

A.Botyrius buvo unikali asmenybė - jis buvo vienas pirmųjų Maskvos universiteto studentų, į šią mokslo įstaigą patekęs tiesiai iš lietuviško kaimo.

1871 metais studento A.Botyriaus tėvų sodyboje kelias savaites viešėjo Maskvos universiteto akademikai Filipas Fortunatovas ir Vsevolodas Mileris (Maskvos lingvistinės mokyklos kūrėjai).

Uždraudus lietuvišką spaudą, F.Fortunatovas universitete dėstė lietuvių kalbą, siekė panaikinti spaudos draudimą.

1871-ųjų vasarą šie mokslininkai Liudvinavo apylinkėse užrašė maždaug 150 lietuvių liaudies dainų, patarlių ir pasakų.

Žodžiai buvo užrašinėjami senaisiais rusų rašmenimis - kirilica.

Dainos ir jų vertimai į rusų kalbą Maskvoje buvo išleisti atskiru leidiniu.

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje išlikusi vienintelė knyga su Maskvos mokslininkų kirilica užrašytais dainų tekstais.

Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekos darbuotoja Elvyra Kalindrienė sutvarkė ir atnaujino Triobiškių dainų leidinį.

Muziejininkas bei etnografas, „Marijampolės kanklinykų“ ansamblio vadovas Jaunius Vylius kirilica užrašytus dainų tekstus perrašė lietuviškai, ieškojo jų melodijų.

Šių metų pavasarį visuomenei buvo pristatyta knyga „Triobiškių dainos“, surinktos maždaug prieš 140 metų.

Pasiturinčio ūkininko šeimoje Mokolų kaime (Šunskų seniūnija) gimusį būsimąjį knygnešį V.Šlekį, Marijampolėje lankiusį rusų pradžios mokyklą, lietuviškai skaityti ir rašyti išmokė tėvas.

V.Šlekys vyresnėse klasėse įsitraukė į slapto lietuvių moksleivių ratelio veiklą, pradėjo platinti draudžiamą lietuvišką spaudą ir vėliau įkūrė draugiją „Sietynas“.

Draugijos nariai, aktyviai Užnemunėje skleidę spausdintą lietuvišką žodį, buvo nuolat persekiojami žandarų.

1896-aisiais V.Šlekys gavo kvietimą Jungtinėse Amerikos Valstijose redaguoti „Garsą Amerikos lietuvių“ ir slapta išvyko iš Lietuvos.

Į gimtinę jis sugrįžo po trisdešimties metų - 1926-aisiais.

V.Šlekys dviračiu važinėjo po Šunskų apylinkes ir rinko įvairias senienas: prijuostes, rankšluosčius, kankles, įvairius rakandus ir net karvių barškalus.

Po šešerių metų Kaune jis surengė kapsų liaudies parodą, kurioje buvo demonstruojama per 200 eksponatų.

Tuometė spauda bei etnografijos žinovai puikiai įvertino šią parodą.

Vėliau visa ši ekspozicija buvo atvežta į Marijampolę ir perduota besikuriančiam kraštotyros muziejui „Sodžius“.

Kaimuose rinkdamas senienas V.Šlekys tuo pačiu užrašinėjo liaudies dainas, pats sudarė du jų rinkinius (maždaug 630 dainų), braižė penklines ir surašė natas.

V.Šlekys nepritarė sovietų okupacijai. Antrąjį pasaulinį karą jis išgyveno savo tėviškėje.

1946-aisiais V.Šlekys buvo areštuotas ir mirė tremtyje - Sibire, Jekaterinburgo srityje.

Nežinoma, kur yra jo kapas. Knygnešiui, publicistui, vertėjui bei tremtiniui V.Šlekiui atminti jo gimtinėje buvo pastatytas stogastulpis.

Vyresnioji marijampoliečių karta puikiai prisimena prieš trisdešimt metų anapilin iškeliavusią keramikę I.Rutkauskaitę.

Šmaikšti, kandaus būdo menininkė Marijampolėje paliko ryškų pėdsaką.

Rygiškių Jono gimnaziją bei Marijampolės mokytojų seminariją baigusi I.Rutkauskaitė įstojo į Kauno meno mokyklą, tačiau iš jos teko pasitraukti - sunkiai besiverčiantys tėvai negalėjo padėti dukrai.

I.Rutkauskaitė mokytojavo Ukmergės bei Kauno apskrities mokyklose, Marijampolės gimnazijoje dėstė piešimą.

Žingeidi bei veiklos trokštanti I.Rutkauskaitė nuo 1945-ųjų iki 1949 -ųjų dirbo Marijampolės dramos teatre aktore bei direktore.

Ji ne tik vaidino, bet ir režisavo, kūrė dekoracijas, kostiumus, vertė pjeses.

Kai 1949-aisiais Marijampolės teatras buvo uždarytas, I.Rutkauskaitė kurį laiką dirbo kraštotyros muziejuje.

Mokslo trokštanti marijampolietė įstojo į tuomečio Vilniaus dailės instituto Tapybos fakulteto skulptūros skyrių.

Tačiau ir šį kartą jai teko mesti mokslus. Tačiau ne vien tik dėl finansinių sunkumų.

I.Rutkauskaitės tėvai buvo nepatenkinti dukros pasirinkimu ir jos nepalaikė, nerėmė. Esą menininko kelias - nerimtas ir gėdingas.

Grįžusi į gimtąjį miestą I.Rutkauskaitė atsidavė pedagoginiam darbui.

Dar besimokydama gimnazijoje ji susižavėjo lipdyba. Pirmieji I.Rutkauskaitės darbeliai sulaukė pripažinimo skautų stovykloje Pažaislyje.

Keramikos technologijos pagrindus ji įgijo Marijampolės mokytojų seminarijoje, mokėsi pas skulptorių Vincą Košubą.

1959-aisiais I.Rutkauskaitei buvo suteiktas liaudies meistrės vardas.

Jos lipdiniai sovietmečiu buvo demonstruojami įvairiose užsienio šalyse, Gabrove (Bulgarija) pelnė apdovanojimą.

„Humoras buvo Irenos stichija“, - prisimena su I.Rutkauskaite bendravę marijampoliečiai.

Keramikė mėgo lipdyti žaismingas velnių figūrėles ir dažnai sakydavo: „Pati esu gerokai velnių prisišveitusi“.

Šių I.Rutkauskaitės darbų yra Kaune, velnių muziejuje.

Didelę dalį taikomosios dailės kūrinių menininkė padovanojo Marijampolės kraštotyros muziejui.

Ne vienas šios spalvingos asmenybės vadovaujamą keramikos būrelį lankęs marijampolietis pasirinko menininko kelią.