Beveik du dešimtmečius Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto kultūrą ir
švietimo istoriją tyrinėjanti N.Strakauskaitė šioje knygoje naujai
pažvelgė į Kuršių nerijos praeitį.
Kraštovaizdžio svarba šio regiono
kultūros tapatybei nagrinėjama plačiau - intelektualinės aplinkos,
industrinės raidos, komunikacijos galimybių plėtros kontekste.
„Siegrfido Lenco mintis, kad „kraštovaizdis žmogui jau kadais pasiūlė
jame pamatyti savo būties šifrą“, tapęs pagrindiniu knygos leitmotyvu,
tarsi perteikia mano pastangas perprasti prie Kuršių marių šimtmečius
gyvenusių žmonių būtį. Mėginau ją suvokti ir analizuoti kaip vieningą
su istorinės raidos kolizijomis, etnine įvairove susietą šios įdomios
vietovės kultūrinio kraštovaizdžio temą“, - per knygos pristatymą
kalbėjo Klaipėdos universitete dirbanti, bet daug metų Juodkrantėje
gyvenanti N.Strakauskaitė.
Mokslininkė pažymėjo, jog Kuršių nerijos kraštovaizdis nuolat kito.
Nesiliaujanti vietinių žvejų kova su gamtos stichijomis, jų būstus
užpustančiomis kopomis šiame regione suformavo unikalų gyvenimo būdą ir
kultūrinę tapatybę, būdingą tik šiam nedideliam Baltijos pajūrio žemės
lopinėliui. Šios kovos baigtis dramatiška - po Antrojo pasaulinio karo
beveik visi senieji Kuršių nerijos gyventojai pasitraukė į Vokietiją.
Knygoje pateikiama daugeliui Lietuvos skaitytojų galbūt dar nežinomų
arba primirštų istorinių faktų apie tai, kaip keitėsi Kuršių nerijos
pusiasalio kraštovaizdis ir gyventojų tapatybė XIX amžiuje, kai čia
griebtasi želdinti slenkančias smėlio kopas, mariose ties Juodkrantės
žvejų gyvenviete pramoniniu būdu kasti gintaro sąnašas, žvejų
gyvenvietėse statyti pirmuosius vasarnamius, krantines garlaiviams.
Kuršių neriją išgarsino čia nuo civilizacijos bėgę menininkai
impresionistai iš Rytprūsių - vadinamosios Nidos tapytojų kolonijos
nariai. Jų drobėse užfiksuotos kopos, mediniai kapinaičių krikštai,
mariose plaukiojantys kurėnai, žvejai, jų apranga, kitos spalvingos
tenykštės buities detalės. Vėliau išpopuliarėjus fototechnikai, Kuršių
nerijos kraštovaizdis ir žmonės atsiskleidė nuotraukose.
N.Strakauskaitės monografija - antroji šiemet išleista jos knyga apie
Kuršių neriją. Prieš kelias savaites knygynuose pasirodė jos kartu su
Nidos Thomo Manno kultūros centro direktore Lina Motuziene parengtas
albumas „Kuršių nerija Hugo Sheu atvirukuose (XIX a. pabaiga- XX
a.pradžia)“. Abi knygas išleido Klaipėdos universiteto leidykla.
Šiuos darbus deramai įvertino Neringos savivaldybė - už Kuršių nerijai
reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą N.Strakauskaitei buvo skirta
antroji Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija.
Mokslininkei 5000 litų premija įteikta minint Karvaičių kaime, kurį
užpustė smėlis, gimusio švietėjo ir visuomenės veikėjo Karaliaučiaus
universiteto rektoriaus L.Rėzos 235-ąsias gimimo metines.
Pirmoji premija pernai atiteko Neringos tautodailininkui Eduardui
Jonušui - jo iš ąžuolo išdrožtas paminklas L.Rėzai stovi Pervalkoje,
ant kalnapušėmis apžėlusios senos kopos.