„Visada mėgau klausyti ir stebėti iš didesnio atstumo. Tarsi būtų grojama bažnyčios gilumoje ar mus pasiektų tolimas žolės šlamėjimo, paukščių ar jūros garsas.
Visada norėjosi, kad muzika būtų ne erdvę užvaldantis, monumentą joje pastatantis, bet didesnę erdvę atveriantis menas”, – prisipažino R.Motiekaitis savo autorinio albumo „Tylinčių daiktų muzika” pratarmėje.
Aštrių gestų ir isteriško tono laikais trapi ir subtili šio menininko kūryba – lyg sielą gydantis balzamas. R.Motiekaitis tiki, kad muzikos tikslas – skleisti harmoniją.
Harmonijos trauka pastūmėjo šį menininką ir į orientalistikos studijas.
Neseniai Ramūnas parašė Tokijo ir Helsinkio universitetuose disertaciją apie Vakarų ir Japonijos filosofijos bei muzikos sąsajas. Nuo kitos savaitės jis dėstys Japonijos filosofiją Vilniaus universitete.
– Nutarėte iškeisti muziką į filosofiją? – paklausėme kompozitoriaus.
– Menininkas, kuris klausia savęs, kodėl jis kuria ir ką nori pasakyti savo menu, neišvengiamai tampa filosofu.
Kai bandai suprasti savą ar svetimą kultūrą, kodėl vertybės yra tokios, o ne kitokios, kyla vis naujų įdomių klausimų – sunku atsispirti pagundai nerti į tą vandenyną vis gilyn.
Jau studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) vaikščiojau į Vilniaus universitetą klausytis įvairių filosofijos kursų. Filosofija atrakina daug durų, išmoko stebėtis, bet kartu parodo ir tai, kas neatrakinama.
Kita vertus, menu galima pasakyti svarbius dalykus kur kas įtaigiau ir suprantamiau didesnei auditorijai negu abstrakčia filosofijos kalba.
Taip, man svarbu atsakyti sau į klausimą, ar reikia rašyti muziką, tarkime, negaunant užsakymų. Bet kol kas krapštausi, nors užsakymų šiuo metu neturiu.
Noriu išleisti dar vieną savo muzikos kompaktinį diską – jam reikėtų parašyti kelis naujus kūrinius. Taigi muzikos neiškeičiau į filosofiją.
– Ar tyli jūsų muzika lengvai randa klausytoją?
– Visada yra būrelis draugų, kurie supranta ir vertina mano muziką.
Tačiau neslėpsiu – atlikėjai nenoriai ją priima į savo repertuarą: dažniausiai vieną kartą pagroja – ir sudie. Jiems muzikoje yra svarbu drama, veiksmas, parodyti savo technines galimybes, reikia efektingos pabaigos.
Tuomet visi žino, kur muzika baigiasi, kada reikia ploti. O kur baigiasi, tarkime, mano „Noktiurnas”?
Man didžiausias džiaugsmas – paspausti keletą garsų fortepijonu sau ir saujelei artimų žmonių. Panašiai ir atsirado „Noktiurnas”.
Jeigu muziką nukeltume nuo scenos, galbūt ji taptų kitokia, intymesnė. Koncertų salė – keista vieta. Aš niekada nesijaučiu ten gerai. Argi ne keistas tas plojimų, nusilenkimų ritualas – nesuprantu, kodėl mes iki šiol tai darome.
Sakysite, kur, jeigu ne scenoje, galėtų skambėti muzika? Gal galėtume kurti ją įvairiems interjerams, vietoms, situacijoms. Pavyzdžiui, oro uostui, arbatos gėrimui pavasario sekmadienį namelyje gamtoje, žiogų orkestro koncertui rugpjūčio naktį.
Muzika galėtų būti lyg didelės permatomos drobės, dalis aplinkos, jau turinčios savo garsą.
Tikiu, kad keliais garsais, nors fiziškai ir nestipriais, galima pasakyti daug.
– Kūryboje nedarote kompromisų?
– Visada darau. Reikia paisyti daugybės kanonų. Mes esame priklausomi nuo savo kultūrinių vertybių. Net oponavimas tradicijai neleidžia atitrūkti nuo tos tradicijos. Jei oponuosi per daug, liksi nesuprastas – atsidursi už sistemos ribų.
Studijų laikais, kai tik pradėjau rašyti muziką, buvau naivus ir tikrai dariau, ką norėjau. Galėdavau tęsti garsus 15 minučių.
Kai pradėjau dalyvauti festivaliuose ir gauti užsakymų, paaiškėjo, kokios muzikos reikia. Atlikėjai parodė, kokios muzikos reikia jiems.
Tas kelias iki galutinės kūrybos stotelės yra ilgas ir skausmingas. Nesakau, kad rašydamas festivaliams išduodu savo idealus. Tačiau tai, ką parašau, vėliau dažnai norisi išmesti, nes atrandu daugybę trūkumų.
Galbūt vieną dieną, jei „išeisiu iš apyvartos”, mane išgelbės elektronika. Daug vilčių sieju su elektronine muzika.
– Ar Japonijoje praleisti dveji metai rašant disertaciją padarė jums kaip kompozitoriui įtaką?
– Nemanau. Vakariečiai linkę idealizuoti Japoniją tapatindami ją vien su estetiniu rojumi.
Japonija turi daugybę veidų – ne tik gražių, bet ir labai mums tolimų, netgi atstumiančių. Įdomu, kad tos gražiosios jos pusės siejasi su bjauriosiomis – turi tą patį filosofinį pagrindą.
Norint pažinti šią šalį, reikia joje pagyventi, po ją paklajoti, pabendrauti su vietiniais žmonėmis.
Japonijos švietimo ministerijos parama man suteikė tokią galimybę. Tik kuo labiau artėjau prie šios šalies, tuo efemeriškesnė ir atstumianti ji atrodė. Bet visada norisi ten sugrįžti.
Galiu tik pasakyti, kad pavargusiems nuo garsaus reklaminio riksmo, romantinių genialumo mitų, asmens sureikšminimo tradicinis Rytų Azijos menas gali pasiūlyti kitų vertybių.
Jis skatina iš retoriko tapti klausytoju.
– Ar Rytai jums padėjo surasti išminties akmenį?
– Įprasta manyti, kad rytiečiai yra kažkuo ypatingi, netgi išmintingesni už kitus. Tačiau tai ne visai tiesa.
Žmogiška patirtis yra universali – ir rytiečiai, ir vakariečiai puoselėja panašius troškimus, išgyvena tokias pačias patirtis. Tik akcentuojant tam tikras vertybes susiformuoja skirtingos kultūrinės tradicijos.
Nieko nauja Rytuose nesuradau, viską jau turėjau.
Gal tik pamačiau, kaip išmintingai galima suderinti tai, ką nori daryti ir ką turi daryti.
Kaupia žinias svetur
R.Motiekaitis 2001 m. baigėkompoziciją LMTA (O.Balakausko klasėje), 2005 m. – Norvegijos muzikos akademijoje, ošiuo metu yra Helsinkio universiteto doktorantas. 2008 m. Japonijos švietimo ministerija skyrė lietuviui stipendiją užbaigti šioje šalyje disertaciją.
2006 m. kompozitoriaus kūrinys „Mano iliuzijos garsas” kameriniam ansambliui ir vaizdo projekcijai Lietuvos kompozitorių sąjungos konkurse pelnė geriausio savo žanre prizą. 2010 m. šio konkurso vokalinių kūrinių kategorijoje nugalėjo R.Motiekaičio „Rugsėjo simfonija”.
Šio muziko kompozicijos nuolat skamba festivaliuose „Gaida”, „Jauna muzika”, Druskininkų „Jaunimo kamerinės muzikos dienose”. R.Motiekaitis atstovavo Lietuvai Baltijos šalių bienalėje „ArtGenda ‘98” Stokholme, „Ultima” festivalyje Osle, „Musica” festivalyje Stokholme.
Menininkas rengia projektus su dailininkais, dėsto LMTA ir Vilniaus universitete.