„Parodos emblema – graži moteris. Man rūpi graži moteris tiek išore, tiek vidumi. Motina dovanoja naują gyvybę. Žmona, sesuo, duktė – tęsia motinos pradėtą gyvybės dainą. Jeigu vienas lašelis šios melodijos pasieks jūsų širdis – būsiu laimingas.
Visko buvo mano gyvenime. Kai man jau 91, nebandau iš naujo išrasti dviračio. Esu kiek senamadiškas, bet tuo net džiaugiuosi. Geras senas – geriau nei blogas naujas. Bet iš viso – ar mums žinoti, kas čia yra gera, o kas bloga? Stengiuosi būti nuoširdus, neapgaudinėti nei savęs, nei kitų. Bandau atviru žvilgsniu žiūrėti į tikrovę.“, - sūnaus balsu skambėjo dailininko žodžiai.
Dailininko sūnus R.Savickas pasakojo, kad jie turi didelį tėvo darbų archyvą. Daugiausia – tai aliejinės tapybos darbai, bet nemažai yra ir akvarelės, grafikos.
„Turime ir ankstyvesnio laikotarpio darbų – tai galimybė pamatyti dailininko vystimąsi kaip menininką nuo 1958 iki 2010 metų. Saugyklose teko praleisti nemažai laiko, kol peržiūrėjome ir atrinkome geriausius tėvo darbus.“, - pasakojo R.Savickas.
Nepaisant garbaus amžiaus – dailininkas nenustoja kurti. Tiesa, tamsiais žiemos vakarais daugiau laiko skiriama akvarelei, o kai dienos ilgės ir gerės apšvietimas – bus ištrauktos drobės ir aliejinei tapybai.
R.Savickas pasakoja pamenantis, kad nuo pat mažens lankydavosi tėvo dirbtuvėse. „Man patiko ten būti, galima sakyti aš ten užaugau. Iš pradžių žaisdavau, vėliau paprašydavau dažų. Aš būdavau tėvo modelis, yra išlikusių piešinių su mano vaikiškomis figūrėlėmis. Tėvui pasisekė padaryti ne vieną gerą paveikslą iš mano vaikystės.“, - prisiminė R.Savickas.
1980 metais R.Savickas pradėjo bręsti kaip dalininkas. Todėl Augustinas Savickas sūnų pradėjo vestis į Lietuvos dalininkų sąjungoje vykusius piešimo vakarus. R.Savickas juokauja, kad jo dėka atsirado puikūs tėvo nutapyti moterų aktai.
„Jis mane į tuos piešimo vakarus vesdavosi kaip mokytojas. Nežinau ką aš ten nupiešiau, bet tėvas norėdamas mane pamokyti ir demonstruodamas kaip tai reikia daryti, padarė keletą neblogų darbų. Aš taip pat esu padaręs aktų ciklą, bet jau po trisdešimties metų – tiek laiko prireikė kol išmokau.“, - juokėsi dailininkas R.Savickas.
Vilniaus dailės akademijos profesorius Arvydas Šaltenis žvelgdamas į A.Savicko kūrybą mato ekspresyvumą.
„Viskas daroma be jokių ilgų galvojimų – tepama, piešiama skuboje, įsijautus – ir viskas gaunasi puikiai. Pamenu vieną kartą atėjau į parodų rūmus, kai buvo mažiau žmonių. Norėjau neskubėdamas apžiūrėti parodą. Žiuriu – A.Savickas stovi su palete rankose ir, kad tepa, taiso kažkokius trūkumus. Jis menininkas, kuriam darbas niekada nėra iki galo pabaigtas. Jeigu paveikslas kabo parodoje – tai nereiškia, kad jo nebegalima taisyti ir koreguoti.“, - kalbėjo A.Šaltenis.
Pasak Dailės akademijos profesoriaus, kūryboje laisviausi yra vaikai ir senieji menininkai. „Gamtos yra taip sudėstyta, kad anūkai su seneliais sutaria geriau nei su savo tėvais. Mat senas žmogus, žiūrėdamas į tuos mažiukus – prisimena save tokio amžiaus. Vaikai yra geriausi dailininkai. Jie pradeda paišyti su entuziazmu, jie visi modernistai. Vaikai nebijo, kad kažkas išeis ne taip – jie piešti nemoka, bet to labai nori. Mano anūkė žiūrėjo dailiojo čiuožimo pasirodymų laidą, todėl atėjus kitą dieną išvydau jos piešinį šia tema. Joks mano studentas taip nenupieštų.“, - tikino profesorius.
A.Savickas save apibūdino kaip senamadišką menininką. Dailės akademijos profesorius pamena sceną, kuri šį teiginį patvirtina. „Pamenu, jau po Sąjūdžio prasidėjo naujovės. Kompiuteriai tuo metu dar nebuvo populiarūs. Taigi, vienas menininkas parodoje nusprendė vietoje paveikslo pasatyti televizorių. Ir jame rodyti nufilmuotą vaizdelį. Tada A.Savickas tyliai man į ausį ir pasakė: „Kai spirsiu šitą dėžę lauk!”, - juokėsi A.Šaltenis.
Profesorius supranta dailininką – tapyba yra nepaprastas galimybių laukas, kuriame galima laisvai save išreikšti. Ir staiga – moderni, bet visai neišraiškinga dėžė.
Augustinas Savickas – legendinio dailininko Justino Vienožinskio mokinys. A.Šaltenis mano, kad iš mokytojo A.Savickas perėmė ir nesitaikstymą su cenzūra.
„Būdavo labai skaudu, kai ateidavo koks nors valdininkų būrys, nieko neišmanantis apie meną ir kultūrą ir liepdavo nukabinti paveikslus. A.Savickas jautė gyvenimo dvilypumą – jis menininkas, o iš paskos velkasi ideologijos. Jis pokalbyje su partijos atstovais, žodžio kišenėje neiškodavo – neiškentęs prieidavo ir iškeikdavo. Lygiai taip pat pasielgė ir J.Vienožinskis, kai Maskvos akademikai atvažiavo ir „sudirbinėjo“ M.K.Čiurlionį. Tapytojas atsistojo ir išrėžė viską ką galvojo.“, - pasakojo Dailės akademijos profesorius.
A.Šaltenis iš senesnių laikų pamena, kad paveiksluose reikėdavo vengti Lietuvos vėliavos spalvų. Bet trispalvei draugiški piešiniai gimdavo visai atsitiktinai. „Geltonos, žalios ir raudonos spalvų, ta valdininkų gauja bijodavo. Todėl pasiteisinti, kad toks spalvų derinys gavosi atsitiktinai – būdavo sunku.“, - absurdiškus draudimus prisiminė A.Šaltenis.
Palyginti kaip Augustinas Savickas piešė prieš penkiasdešimt metų ir dabar, galite Savicko paveikslų galerijoje, įsikūrusioje Vilniuje, Trakų gatvėje.