Už pašnekovo G.Baranausko nugaros sienos nukabinėtos knygų viršelių plakatais – nacionalbolševiko E.Limonovo “Nevykėlio dienoraštis” (surūdijusi granata kontrastingame geltoname fone), G.Orwello “Katalonijai pagerbti” (pilietinio karo niokojamos Barselonos panorama), taip pat ikoniškas Che Guevaros atvaizdas, valiūkiškai pamargintas ryškiomis spalvomis.
Darbuotojų, dirbančių pilną darbo dieną, čia tik vienas – pats leidyklos vadovas. “Štai, - G.Baranauskas pamoja lango pusėn, - kas ateina padirbėti, gali čia prisėsti prie kompiuterio. Bet iš esmės mes dirbame tinkliniu principu – komunikuojame telefonu ir elektroninių paštu, tik kartą į savaitę susirinkdami pasitarti ir buteliui alaus.”
Leidykla veiklą pradėjo nuo serijos “Intro”, kurioje pirmą kartą lietuvių kalba pasirodė tokie autoriai, kaip Charlesas Bukowskis, Richardas Brautiganas, Hunteris Thompsonas. Dabar “Kitų knygų” kolekcija turtinga ne vienu savo meto išsišokėliu, tapusiu klasika - Williamas S.Burroughsas, Kurtas Vonnegutas, Irvine'as Welshas, Georgesas Bataille. Šių metų knygų mugei leidykla išleidžia vieno ryškiausių Amerikos kontrkultūros klasikų – Alleno Ginsbergo poezijos rinktinę.
Apie pastangas išsilaikyti kovoje su “rinkos diktatu” – lrytas.lt pokalbis su G.Baranausku.
- Kas tapo leidyklos įkūrimo impulsu – intelektualinis pyktis, kad niekas neleidžia Ch.Bukowski? O gal iš pradžių kilo noras įsteigti leidyklą ir tik po to mąstyta, ką leisti?
- Labai dažnai būna taip – žmogus domisi kažkuo, kažkokia literatūra ar idėjomis, ir stebisi, kad tokių knygų niekas neleidžia, kol galiausiai vieną dieną į galvą šauna mintis tiesiog tai padaryti pačiam. Taip atsitiko ir man. Aš nuo studijų metų dirbau darbą, susijusį su knygomis, nuo vaikystės daug skaičiau, buvau vienas iš tų knygų rijikų.
Maždaug tuo metu, kai atsirado leidykla, skaičiau Henry Millerį ir Charlesą Bukowski, domėjausi marihuanos legalizavimo klausimais, suabejojau neoliberalaus kapitalizmo dogmomis ir politkorektiška lietuviška ideologija.
Netrukus atsirado nauja leidykla “Kitos knygos”. Išėjo Ch.Bukowski „Paštas“, Nicko Brownlee „Kanapė“, Noamo Chomsky „Tikslai ir vizijos“, Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo manifestas“. Pasirodė, kad turiu nemažai bendraminčių, sukunkuliavo naujos idėjos, išsidėliojo ambicingi tolimesni planai. Visuomenė, atrodė, keitėsi, jai reikėjo laisvesnės ir drąsesnės minties.
Leidyklos pradžia, 2004-2007 metai, buvo iš tiesų smagus metas, malonu prisiminti. Kaip čia tiksliau išsireiškus – mes buvome high.
- Pokalbio pakvietėte į redakcijos patalpas, todėl šiek tiek nustebau, nes buvau skaitęs, kad leidyklos darbuotojai darbo vietų neturi.
- Iš tiesų taip ir yra – čia yra tik dvi darbo vietos, o nuolat čia dirbu tik aš vienas. Leidyboje daug tokių darbų, kuriuos galima dirbti namie. Beje, kai esi vienas – lengviau susikaupti. Neleidžiame bestselerių, skirtų masinei rinkai, todėl turime išlikti maži.
Tai ir gerai, ir blogai. Viena vertus, neleisti šlamšto yra didžiulė prabanga, kurios turbūt negali sau leisti didesnių Lietuvos leidyklų leidėjai. Kita vertus, nepastovus darbų krūvis, nedidelės pajamos iš pardavimų, nuolat vėluojantys ir perredaguojami sudėtingų knygų vertimai, neleidžia sukurti stabilesnės infrastruktūros, išvengti stresinių situacijų, kai neaišku, kas už ką atsakingas arba kur prapuolė verstinės knygos originalo egzempliorius.
- Nuo pat pradžių teigėte, kad bandysite kovoti ar bent kiek ignoruoti “rinkos diktatą”. Kas tai yra ir kaip sekasi šį diktatą ignoruoti?
- Rinkos diktatas yra toks dalykas, kad leidybos ekonomika tiesiogiai priklauso nuo to, kiek knygos egzempliorių bus parduota. Turi pagaminti kiek įmanoma pigiau ir pataikyti masinio vartotojo, t.y. skaitytojo, skoniui. Na, žodžiu, leisti tokią ne itin psichologiškai trikdančią bei intelektualiai ne per daug sudėtingą ir sugromuliuotą skaitalieną madingomis ir „aktualiomis laikmečiui“ temomis. Kita išeitis – niša. Leisti kokiai nors gal ne itin gausiai, bet pakankamai aiškiai skaitytojų kategorijai. Kas ir yra “Kitos knygos”, kalbant verslo terminologija.
Yra ir kitas dalykas. Lietuva yra nepaprastai maža knygų rinka. Knygos, kurios kitose šalyse yra pelningi bestseleriai, Lietuvoje, deja, gali būti net nuostolingos. Pavyzdžiui, kartą kavinėje teko bendrauti su leidyboje dirbančiu švedu. Jis sako: “O, išleidai Naomi Klein „Šoko doktriną“, tai esi turtingas žmogus”. Buvo labai juokinga tai girdėti.
Jeigu žiūrėtume į kitas šalis, kur knygų rinka didesnė, tai trisdešimt knygų išleidžianti leidykla nėra vieno žmogaus leidykla. O mes trisdešimt knygų gal ir neišleidžiame, bet panašiai, tačiau leidykla yra tokio dydžio. Šia prasme nėra taip lengva atsispirti rinkos diktatui.
Nors, tiesą pasakius, mums, ypač prieš krizę, sekėsi labai neblogai. Tai kad „nekalame pinigų“, o leidžiame tai, ką norime leisti, iš švietėjiškos misijos ir idėjos supratimo, man, kolegoms, bičiuliams ir bendraminčiams teikė didelį malonumą. Tokį, kokį gali suteikti tik savo darbo prasmės suvokimas. Taip pat manėme, kad neturime persidirbti, nes gyvenimas turi būti ne tik prasmingas, bet ir linksmas. Ir galą su galu sudurti buvo įmanoma.
2009-2010 m. tapo žymiai sunkiau. Palikę nemokėtas skolas už knygas, žlugo du didžiausi knygų platintojai. Vietoj buvusių keturių knygynų tinklų liko tik du, faktiškai sukurdami knygų platinimo mažmenos monopolio situaciją. Paklausa knygoms sumažėjo, knygynų antkainiai išaugo, pardavimai krito, bibliotekos faktiškai knygų nebeperka. Situacija buvo tokia prasta, kokios niekad negalėjau įsivaizduoti.
Tiems, kurie toliau bando leisti rimtas knygas, bene svarbiausiu faktoriumi tapo tai, kaip pavyksta gauti paramą knygų vertimui ir leidimui. Kriziniais metais mums pavyko gauti paramų ne tik iš Lietuvos bei kitų šalių, remiančių savo kultūros sklaidą, fondų, bet ir iš Europos Sąjungos vertimų programos “Kultūra 2007-2013”. Todėl pastarąjį pusmetį mes išleidome netgi daugiau negu bet kada knygų. Išėjo stori ir solidūs Jose Saramago, Irwine’o Welsho, J.G.Ballardo kūriniai.
Tačiau liūdna, kad rimtos verstinės knygos išleisti be paramos tapo praktiškai nebeįmanoma.
- Tikri kontrkultūros atstovai galėtų šaipytis, kad leidykla gyvena iš valstybės dotacijų.
- Gali būti, kad jie vartosi grabe. Tačiau kas kažkada buvo kontrkultūra, galiausiai tampa klasika. Be to, mes su savo leidybine programa, ypač kalbant apie grožinę literatūrą, šiek tiek pakrypome nuo visiškos kontrkultūros link rimtosios literatūros. Na, ir brūkšnį, tokį aiškų, sunku brėžti - kur yra kontrkultūrinis dalykas, grynas iššūkis, socialinė ir kultūros kritika, o kur – grynoji literatūra. Juo labiau, kad grynosios literatūros, grynojo meno nėra. Visa kultūra yra pozicija ir politika. Jau vien todėl, kad tai yra kultūra, kūryba. Patys kūrybiškiausi ir drąsiausi jos atstovai ir buvo kontrkultūros kūrėjai, kurie dabar yra klasikai.
Mes, pavyzdžiui, išleidome J.G.Ballardo romaną “Saulės imperiją”. Tai reikėtų laikyti solidžia, kritikų pripažinta, net kažkiek komerciškai sėkminga knyga apie autoriaus vaikystės patirtis karo metų belaisvių stovyklose Kinijoje. Tačiau prieš tai buvo to paties autoriaus „Avarija“ – tikrai kontroversiška knyga, anglakalbiame pasaulyje turinti kultinės klasikos statusą, tačiau Lietuvoje papuolusi į savotišką tuštumą, nes tegalėjo būti suvokta ir interpretuota nedidelio būrelio skaitytojų.
Tad mes gal savęs nebelaikome grynai kontrkultūros leidykla. O kalbant apie politinę publicistiką, mes, pavyzdžiui, leidžiame Naomą Chomsky. Tai yra tikrai radikalus mąstytojas, turbūt garsiausias žmogus pasaulyje, laikantis save anarchistu. Tačiau tai jau irgi klasika. Išleisime jo knygą “Hegemonija, arba išlikimas”, kurią būtų galima įvardinti klasikine Amerikos užsienio politikos analize. Tai pagrįsta argumentais, skrupulinga faktinės medžiagos analize ir citatomis iš kitų šaltinių, kita vertus, radikali, prie šokiruojančių išvadų vedanti knyga.
Tad griežtos ribos nėra.
- Neabejoju, kad atsiras skaitytojų, kurie sakys, kad jeigu taip sunku verstis, gal neverta iš viso leisti tų knygų, kaip diktuoja paprasta kapitalistinė logika?
– Kartais iš tikrųjų kyla tokių minčių. Tačiau jos ateina.... ir praeina. Nes vėl atsiranda naujų idėjų, pamąstymų apie naujas kryptis ir galimybes. Atsiranda tai, kas traukia, ir tai, kas veža, nebūtinai ekonomiškai, bet ir čia yra šioks toks ryšys. Nes labai geras knygas vis dėlto perka bent jau vidutiniškai. Lietuvoje ekonominė situacija šiek tiek stabilizavosi, planuose nauji puikūs autoriai – Roberto Bolano, naujos temos – “WikiLeaks”, nauji projektai – knygos apie slam poeziją Lietuvoje, apie underground kino kūrėją Artūrą Barą.
Mums dažnai sako: “Jūs turite savo skaitytoją”. Mes negalime pasakyti, kad visiškai nėra skaitytojų, nes mes tikrai turime savo skaitytoją, nors kol kas išplatiname per mažai mūsų leidžiamų knygų.
- O jūs įsivaizduojate, koks jis yra?
- Charakteringa jo bruožų visuma būtų: jaunas, savarankiškai mąstantis, apsiskaitęs, ieškantis naujų idėjų, ieškantis socialinio angažuotumo, žvelgiantis į pasaulį galbūt labiau kairuoliškomis akimis. Deja, tai yra ta grupė žmonių, kurie nyksta Lietuvoje. Labai nestabilioje šalyje, kurioje per naktį gali būti pakeisti mokesčiai, o paskui ekonomika per keletą mėnesių nusmukti 20 procentų. Šalyje, kurioje jiems šiandien, deja, yra per mažai perspektyvų.
Pavyzdžiui, tik ką kalbėjausi su mūsų leidyklos buvusia praktikante, neseniai sugrįžusią iš Danijos. Na, sako, kas pirks tas jūsų knygas, mano visi pažįstami, kurie tuo domėtųsi, seniai išvažiavo.
Taigi esame tokioje situacijoje – mūsų skaitytojas nyksta. Tačiau likime optimistai – tai gal nesitęs amžinai. Juk buvo 2004-2007 metai, kai viskas – gal būt daug kas - atrodė įmanoma.
- Ar Lietuvoje kontrkultūra egzistuoja? Tarp jūsų autorių lietuvių – labai nedaug.
- Aš manau, kad taip. Pavyzdžiui, mes leidžiame Tomą Arūną Rudoką, kuris, manau, yra tipiškas underground literatūros pavyzdys. Įdomus, į nieką nepanašus, atvirai gerą toną ir intelektualumą literatūroje ignoruojantis autentiškas autorius, žinoma, daug kam visiškai nepriimtinas. Kaip mes citavome pirmojoje savo išleistoje Charleso Bukowski knygoje: “Šliūkšteli stiklinę vandens Jums tiesiai į veidą”. Ir jei tai būtų tik vanduo. Kaip sako vienas mano pažįstamas literatūros agentas iš Švedijos: “Tai tokia literatūra, kuri yra ant ribos to, ką jūs galite ištverti, priimti ir perskaityti”.
Taip pat egzistuoja nepaprastai įdomus, gaivus ir šviežias literatūros reiškinys – slam poezija, kuri vos prieš keletą metų dar buvo retenybė. Prisimenu, kaip prieš dvejus ar trejus metus ėjome į pirmuosius skaitymus, kurie vyko Mokytojų namų kieme. O dabar tai vyksta vos ne kiekvieną savaitę. Ir reikia pripažinti, pasiektas visiškai kitas kokybinis lygmuo.
Slam poeziją įvardinčiau kaip vieną iš kontrkultūros reiškinių. Ten daug improvizacijos, žaismės, kartu ir socialinės kritikos, subversijos, kas visada buvo kontrkultūros varomoji jėga. Mes rengiamės išleisti leidinį, skirtą slam poezijai Lietuvoje, nors spausdintais tekstais perteikti slam poeziją yra labai sunku, o gal net neįmanoma. Tačiau mes planuojame, kad leidinyje bus ne tik tekstų ištraukų, bet ir nuotraukų, esė, slemerių manifestas, slam istorija ir DVD filmas.
- Paminėjote švedų agento posakį apie autorius, rašančius ant ribos, ką skaitytojas gali ištverti. Įdomu, ar jums atneša tokių rankraščių, kai nusprendžiate, kad riba peržengta?
- Na, teoriškai to neturėtų būti, bet apskritai leisti kažką nekomerciško leidyklos lėšomis sunkiais laikais yra labai sunkus apsisprendimas. Toks galėtų būti mano minėtas Tomas Arūnas Rudokas. Bet mes jį leidžiame, nors ir ne viską.
Yra tokių autorių, kuriuos mes galbūt išleisime ateityje. Jie šokiruos.
- O apskritai į jūsų leidyklą žmones neša savo rankraščius? Juk esate maži ir turite aiškią orientaciją.
- Siunčia. Siunčia daug kitų leidyklų atmestų rankraščių, siunčia žmonės, kurie mano, kad gali išsileisti tik šitoje leidykloje. Srautą rankraščių mes turime gana nemažą. Bet kadangi trūksta pajėgumų ir tai nėra ta sritis, iš kurios ekonomiškai galima būtų išsilaikyti, tai vyksta lėtai ir retai. Tarkime, per metus išleidžiame tik vieną poezijos knygutę.
Mes negalime dirbti iki galo sistemiškai, tarkim, kruopščiai peržiūrėti visus mums siūlomus rankraščius, nes trūksta pajėgumų. Lietuva yra labai maža ir galimybės čia, deja, labai mažos. Bet, pavyzdžiui, autorius pats arba padedamas draugų gali išsileisti savo knygą labai nedideliu tiražu. Sakysim, yra T.A.Rudoko knyga “Pornomūza U2”. Tai nedidelė knygutė, išleista samizdato būdu dešimties egzempliorių tiražu. Deja, neteko jos matyti. Labai prašiau, kad man atneštų tą knygą, bet taip ir nepriėjo iki manęs.
Iš tikrųjų tikra, gyva, arši kontrkultūra ir turėtų egzistuoti tokiu principu – visiškai nekomerciniu.