Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje prieš pat Velykas pristatytos XIX a. pabaigoje sukurtos unikalios Sedos bažnyčios Kryžiaus kelio stotys. Muziejaus rūsio salėje – keturiolika darbų.
Trylika jų apie metus restauravo septyni Vilniaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistai. Paskutinio, keturioliktojo, ciklo paveikslo neišliko, todėl vietoj jo bažnyčios užsakymu buvo nutapytas naujas.
Stotys buvo sunykusios
Prieš porą metų įspūdingus kūrinius Sedos bažnyčios palėpėje pamačiusi žurnalistė Liudvika Pociūnienė pasirūpino, kad jie būtų atgabenti į Vilnių. Lėšų jiems restauruoti skyrė koncernas „PKN Orlen Lietuva”.
Žurnalistė pasakojo, kad dailininkai jau seniai žavėjosi šiomis Kryžiaus kelio stotimis ir grįžę iš Žemaitijos visuomet pasakodavo, kad Sedoje yra nepaprastai įdomių paveikslų.
„Tie paveikslai buvo ne tik itin įdomūs, bet ir labai sunykę – dulkėti, suodini, suplyšę. Supratau, kad reikia juos kaip nors atvežti į Vilnių. Tikėjausi, kad pavyks rasti lėšų restauruoti”, – sakė L.Pociūnienė.
P.Gudyno restauravimo centro specialistai jau buvo dirbę su Vilniaus katedros Kryžiaus kelio stotimis, taigi turėjo panašaus darbo patirties. Tačiau neprofesionalų paveikslai jiems visada sukelia daug problemų.
„Liaudies meistrų, neprofesionalų, tapybą labai sunku restauruoti, nes jie ne visada laikydavosi technologijų. Šių paveikslų būklė jau buvo kritinė.
Juos restauruodami susidūrėme su tuo, kad rišamoji medžiaga buvo lyg ir aliejus, bet dažai vis tiek bijojo vandens. Gal mažiau to aliejaus įdėjo, negu reikėjo. Lakas – taip pat neaiškios kilmės”, – pasakojo restauratorius Algimantas Vaineikis.
K.Varnelis – per jaunas
Iki šiol manyta, kad Sedos Švč.Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios Kryžiaus kelio stočių autorius – žinomo tapytojo Kazio Varnelio (1917–2010) tėvas – dievadirbys Kazys Varnelis (1871–1945).
Mat dvyliktojo Sedos ciklo paveikslo kompozicija labai panaši į aštuonioliktoje Žemaičių Kalvarijos koplytėlėje Kristaus mirtį ant kryžiaus vaizduojančią kompoziciją.
Kad Žemaičių Kalvarijos koplyčioje dirbo tapytojo tėvas – jau įrodytas faktas. Nors, naujausiais duomenimis, jis ne iš naujo sukūrė, o tik atnaujino koplytėlėje buvusią tapybą.
Tačiau dailės istorikė Asta Giniūnienė atkreipė dėmesį į tai, kad dievadirbys K.Varnelis gimė 1871 metais, o kryžiaus stotys datuojamos 1888 metais.
Todėl kyla pagrįstų abejonių, ar galėjo 17 metų jaunuolis nutapyti visą šį ciklą.
Kita vertus, Sedos stotys tapytos pagal bažnyčioje kabėjusius senuosius Kryžiaus kelio paveikslus, todėl darbas buvęs šiek tiek paprastesnis.
Restauratorė Rūta Kasiulytė prisipažino, kad tvarkant darbus jai su kolegomis buvo kilęs įtarimas, kad juos tapė ne vienas, o keli dailininkai.
Tačiau, A.Giniūnienės manymu, tai tikrai nebuvo du skirtingi meistrai, greičiau meistras su pagalbininku.
Tiesa, septyniolikmetis K.Varnelis visai galėjo būti tas pameistrys, kuris ne tik maišė dažus, bet ir šį tą nutapydavo. Juolab kad iki šiol dar abejojama, ar tiksliai buvo nustatyta jo gimimo data.
Personažai – įspūdingi
Apžiūrinėjant restauruotus darbus į akis pirmiausia krinta ne tik tapytojo meistrystė, bet ir jo sukurtų įdomių detalių bei įsimintinų personažų gausa.
Jie yra originalūs, nors Sedos stotys, kaip ir daugelis kitų, buvo nutapytos pagal žinomo vokiečio grafiko Martino Engelbrechto graviūrų, vaizduojančių Kryžiaus kelio stotis, kompozicines schemas.
„Čia ir slypi Sedos stočių meninė vertė. Nors sukurtos pagal standartinę schemą, jos išsiskiria labai įdomia tapyba, meninės kalbos turtingumu ir jėga.
Iš karto matyti, kad prie jų dirbo žmogus, puikiai jautęs ir spalvą, ir formą. Net nepavadinčiau jo naiviuoju menininku. Tai tas fenomenas, kurį vadiname Žemaitijos mokykla”, – sakė A.Giniūnienė.
Dailės istorikė atkreipė dėmesį, kad šiuose paveiksluose daugybė detalių, kurių nėra pranciškonų vienuolių platintose M.Engelbrechto graviūrose.
Pavyzdžiui, saulė ir mėnulis, dažnai minimi Kryžiaus kelio giesmėse. Arba tokie išraiškingi personažai kaip kareivis ir žydas.
Kryžiaus kelio stotyse vaizduojama architektūra kai kuriems žiūrovams priminė net Vilniaus universiteto mūrus.
O iš namų kaminėlių smagiai rūkstantys dūmai – liaudies meistrų raižinius.
Įdomu, kad dvyliktasis ciklo paveikslas nutapytas nesilaikant tradicinės schemos. Ją pakeitė išsamus, beveik literatūrinis pasakojimas apie visus nukryžiavimo kulminacijos įvykius – Kristaus mirtį, Marijos sielvartą, apdarų dalijimąsi, mirusiųjų kėlimąsi iš kapų.
Sedoje gyveno dailininkė?
Ar galėjo Žemaitijoje XIX a. pabaigoje būti net keli originalaus braižo menininkai? Gal Kryžiaus kelio pamaldumą propagavę pranciškonai savo vienuolynuose patys tapė stotis? Į šiuos klausimus dailės istorikai kol kas negali atsakyti.
Juk net ir tokio žinomo dievadirbio kaip K.Varnelis kūryba iki šiol yra labai menkai tyrinėta.
O istoriją apie tai, kad Sedos Kryžiaus kelio paveikslus nutapė vietinė moteris, parodą rengusi L.Pociūnienė išgirdo prieš dvejus metus.
Tuomet Vlado Vildžiūno galerijoje ji ką tik iš Sedos atvežtus darbus pristatė Vilniaus publikai. Šiuo metu žurnalistė bando surasti žmogų, kuris tai pateikė kaip tikrą, senųjų Sedos gyventojų patvirtintą faktą.
Jei žinoma, kad XIX a. Lietuvoje moterys vargonuodavo bažnyčiose, tai gal buvo ir tapančių?
Nors, meno ekspertų manymu, vargu ar galima teigti, kad šie paveikslai – Sedoje gyvenusios moters darbas. Mat tapybos stilius – labai vyriškas.
Galbūt daugiau šios istorijos detalių paaiškės tuomet, kai birželio mėnesį atnaujintų paveikslų ciklas sugrįš į Sedos bažnyčią?
Kryžiaus kelią sudaro 14 Kristaus kančios stočių
Kryžiaus kelias (lot. Via Crucis) – tai pamaldumo praktika, Kristaus kančios vietų arba stočių, pavaizduotų bažnyčiose įtaisytais paveikslais ar skulptūromis, lankymas apmąstant Kristaus kančią ir kalbant tam tikras maldas, giedant giesmes. Einant Kryžiaus keliu ir jį apmąstant gaunamas atleidimas.
Kryžiaus kelias atsirado kaip procesija, primenanti Via Dolorosa (Skausmingąją gatvę) Jeruzalėje. Ją sudaro 14 stočių, simbolizuojančių Jėzaus Kristaus kančios kelią nuo patekimo pas Poncijų Pilotą iki pat nukryžiavimo ir palaidojimo.
Bažnytinė tradicija liudija, kad pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo ir taip Viešpaties kančią prisiminė Švč.Mergelė Marija. Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į Jeruzalę atvykę maldininkai.
Kai į musulmoniškąją Jeruzalę keliauti tapo pavojinga, pranciškonų rūpesčiu daugelyje bažnyčių buvo įrengtas 14 stočių Kryžiaus kelias.