Tradicinis tarptautinio festivalio ąžuolų vainikas vakar pliaupiant lietui Kauno Maironio muziejaus sodelyje J.Kalinauskui buvo uždėtas už pernai pasirodžiusį jo eilėraščių rinkinį „Plunksnų plėšytojos”.
– Ar rašydamas „Plunksnų plėšytoją” nujautėte, kad tai bus gera knyga, kuri pelnys „Poezijos pavasario” laurus? – paklausiau laureato.
– Tiesą sakant, nenujaučiau. Tiesiog šiuo metu yra toks mano gyvenimo etapas, kai didėja dvasinė įtampa, nes kaupiasi patirtis, daugėja tiek įspūdžių, tiek praradimų.
Knygoje daug apmąstymų apie anapusinį pasaulį, apie žmogaus lemtį. Aš ją galbūt pavadinčiau filosofine.
Bet būtent todėl ji negali patikti ir įtikti dideliam skaitytojų būriui.
Ji yra elitinė ta prasme, kad gali būti suprantama ne kiekvienam.
Vis dėlto mano eilėraščių skaitytojas turi nuolatos domėtis įvairia poezija – ne tik Salomėja Nėrimi ir Maironiu.
– Ar tai reiškia, kad jūs savo skaitytoją laikote savotišku bendraautoriu?
– Taip. Jeigu skaitytojas neišvengė dramatiškos patirties ir neprarado smalsumo domėtis poezija, jis, skaitydamas mano eilėraščius, pats tartum tampa kūrėju – gali surasti tokių spalvų ir niuansų, kurių aš rašydamas nė neįsivaizdavau.
Geras skaitytojas gali praturtinti, pratęsti ir praplėsti mano poezijos lauką. Tokio skaitytojo laukiu ir tikiuosi.
– Kokią patirtį jūs vadinate dramatiška?
– Žmogaus gyvenimas savaime yra dramatiškas, nes turi pradžią ir aiškią pabaigą, kurios negali išvengti nei caras, nei prezidentas, nei poetas.
Tai ypač ryšku, kai prarandi tėvus ir prieš būtį atsiduri vienas, nuogas ir tarsi bejėgis.
Dramatizmo gyvenimui suteikia ir kasdienio gyvenimo spalvos. Juk tik kvailys, kuris nieko negalvoja, gali manyti, kad yra laimingas.
O jeigu jis dar turi pinigų, tai net kalėjimas jo neišmuš iš įsivaizduojamos laimės vėžių.
Dramatizmo turi ir pati poeto veikla.
Jam privalu leistis į save lyg į begalinį šulinį, į kurį mestas akmenėlis niekada nenukrinta.
Juk narplioti savo vidų, ypač senstant, nėra itin malonu. Tačiau visada įdomu.
– Vadinasi, rašyti eilėraščius prasminga vien todėl, kad įmanoma geriau pažinti save?
– Ne tik todėl. Man svarbu ir tai, kad kurdamas poeziją jaučiuosi lyg savotiškas rezistentas, kuris priešinasi visuomenėje sparčiai plintančioms netikroms vertybėms, banalioms pramogoms, jau sukramtytiems dalykams.
– Pirmąją eilėraščių knygą išleidote būdamas 30 metų. Kodėl taip vėlai?
– Taip susiklostė nemalonios aplinkybės.
Pirmąją knygą parengiau studijuodamas Vilniaus universiteto antrame kurse.
Tačiau ji leidėjams nepasirodė įdomi.
Vėliau „Vagai” pateikiau ir antrąją savo knygą. Ji turėjo būti išleista, bet kaip tik tada atsisakiau bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir leidyklos planai staiga pasikeitė.
Eilėraščių rinkinys „Pajevonio fragmentai” iš tiesų pasirodė tik 1977 metais.
Tačiau išleistas buvo tik vienas mano trečiosios knygos skyrius – stilistiškai vientisiausias, bet be didesnių būties įžvalgų.
Šiaip ar taip, ilgą laiką išties buvau oficialaus poetinio gyvenimo šešėlyje.