„Rašydamas sudėtingesnę poeziją, tokią, kaip mano, nori
nenori skatini ir patį skaitytoją galvoti, netgi kurti. (...) Jis
gali tokių aspektų surasti, kurių aš neįtariau, kad gali būti.
Aš mėgstu tokį meną, kuriame žmogus gali pats dalyvauti. Kai
nėra grįžtamojo ryšio, žmogus turėtų apsieiti be poezijos“, -
BNS sakė 47-asis „Poezijos pavasario“ laureatas, apdovanotas už
poezijos knygą „Plunksnų plėšytojos“.
Jis pasakojo, jog poezija jam įdomi tuo, kad tai praeinantis ir
tam tikrą momentą fiksuojantis menas. Savo kūryboje poetas teigia
besistengiantis fiksuoti įvairius žmogaus gyvenimo atvaizdus.
„Žmogaus gyvenimas yra determinuotas gimimu ir mirtimi. Tas
tarpsnis tarp šitų dviejų stotelių yra tarsi perėjimas per
kambarį: atidarai vienas duris, pereini kambarį ir tada turi
atidaryti kitas duris, už kurių yra nežinia. Mano poezijoje šitie
dalykai yra patys svarbiausi (...) Viskas modeliuojama šitų aspektų
fone. Gyvenimas, mirtis, gimimas, esamasis, buvęs, anapusinis,
būsimasis gyvenimai - jie visi eina vienu ir tuo pačiu metu, bent
jau mano poezijoje“, - kalbėjo poetas.
Jis teigė manantis buvęs pripažintas dėl savo nuoseklumo, be
to, pastaruoju metu jo knygos sulaukė tiek recenzentų, tiek
skaitytojų dėmesio. Jis sakė buvęs nuošalyje nuo pagrindinių
kultūros įvykių, todėl galbūt ką nors jo apdovanojimas galėjęs
ir nustebinti.
„Jeigu jis (kūrėjas - BNS) atsiduria tam tikroje kultūrinėje
periferijoje gal dėl savo charakterio, gal dėl kitų dalykų, jis
mažiau yra pastebimas. Juk kultūroje taip pat yra tam tikros
konjunktūros, tam tikri atpažinimo ženklai, tam tikri susitarimai,
ir tuomet lengviau tas ratas sukasi. Juk galima gerai rašyti ir būti
savotiškai nepastebėtam. Taigi, su manimi tokia situacija buvo“, -
sakė J.Kalinauskas.
Jis pasakojo, kad poezija visuomenei yra labai reikalinga, tačiau
dabartinė valstybės santvarka sutvarkė pačią rinką - matyti, kam
reikia šio meno, įrodyta, kad poezijai reikalingas išsilavinęs
skaitytojas.
„Poezijai reikia tam tikro pasirengimo - jeigu jo nėra, tuomet
žmogui yra gerokai sunkiau, ir galbūt ir neverta jos skaityti, jis
nelabai ką ir supras. Tada jam užtektų ir mūsų klasikų, jeigu
jis iš viso skaito. Mes dabar užsiauginome visuomenę, kuriai daug
kas nerūpi, - tik angliškoji kultūra ir pinigai (...) Būtent dėl
to poezija yra labai svarbi ir reikalinga“, - tvirtino menininkas.
Pašnekovas atskleidė, kad poetams išgyventi vien iš kūrybos praktiškai neįmanoma, tačiau sakė, tikintis, jog Lietuvoje atsiras mecenavimo tradicija.
„Man atrodo, kad jei Lietuvoje toliau viskas seksis, viskas bus
vietoje, jeigu mes nuo to dugno kaip nors pakilsime, tada rasis
rėmėjų, rasis žmonių, kurie užsiima verslu ir, jei ne jie patys,
tai jų vaikai, turėdami materialinį pagrindą po kojomis, supras
kultūros reikšmę ir ją rems. Reikia priprasti prie to dalyko, kad
kultūra pati semtis tokių dalykų ir pragyventi negali“, - kalbėjo
poetas.
J.Kalinauskas gimė 1947 metais Vilkaviškio rajone. Vilniaus
universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, 1985 metais
baigė Maskvos M.Gorkio literatūros instituto aukštuosius
literatūros kursus. Jis yra dirbęs pataisos darbų kolonijoje,
redakcijose, Lietuvos kino studijoje, reklamos agentūroje.
Poetas yra išleidęs dešimt eilėraščių rinktinių.
2006 metais J.Kalinauskas apdovanotas Salomėjos Nėries prizu
už poezijos knygą „Sapnų liudininkas“.