Prie pat Šv. Kotrynos bažnyčios, S.Moniuškos skvero užkaboryje atidaryta skulptūrinė kompozicija, skirta Vilniaus poetei Juditai Vaičiūnaitei atminti. Tikimasi, kad ten vis dažniau rinksis literatūros mėgėjai ne tik pasislėpti nuo saulės, bet ir pasimėgauti J. Vaičiūnaitės eilėmis.
Klausimas, kodėl paminklinė lenta skirta būtent šiai poetei, nė vienam žmogui neturėtų kilti. J. Vaičiūnaitė – pati tikriausia miesto poetė. Ji rasdavo tūkstančius Vilniaus smulkmenų, pro kurias kiti praeidavo nepastebėję. Ji kaip savo pačios kūną pažinojo Vilniaus grindinį. Poetas Marcelijus Martinaitis savo plunksnos sesės kūrybą pavadino savotiškomis Vilniaus „poetinėmis instaliacijomis“, per kurias atsiskleidžia jos žvilgsnis į jos miestą.
Šią skulptūrinę kompoziciją sukūrė skulptorius Henrikas Orakauskas. Ji primena J. Vaičiūnaitės poeziją – subtiliai apžavi. Joje vaizduojamas metalinis ažūrinis skylėtas skėtis, ant kurio tupi paukštis. Šalia jo pakabinta plokštė su J. Vaičiūnaitės eilėraščio posmu.
Plaka vėtra Moniuškos paminklą
žalvarinę pajuodusią kaktą.
Jeigu bokštai baltieji palinktų
su manim pakalbėti šią naktį?
Pats skulptorius teigia, kad skėtį pasirinko norėdamas pabrėžti J. Vaičiūnaitės kūrybos stiprybę ir tuo pačiu jos lyrikos trapumą: „Galvoju, jog civilizacijos esmė yra apsaugoti žmogų. Juk turime namus, drabužius, batus, esame apsaugoti nuo gamtos negandų. O šis skėtis neapsaugo nieko. Jis skylėtas. Tai rodo, kad poetės saugoti nereikia, ji pati yra tvirta. Jos kūrybą žmonės žino, prisimena ir priima. Jai pagalba nereikalinga. Tačiau norėjau išreikšti ir poetės kaip lyrikės begalinį trapumą. Norėjau, kad atėję žmonės, negautų materialaus komforto. Nesvarbu, ar lietus, ar saulės kaitra juos čia atgintų.“
Į skulptūrinės kompozicijos atidarymo ceremoniją tarti žodžio ir išreikšti jausmus, kuriuos jam sukelia J.Vaičiūnaitės poezija, atvyko ir Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Nors jis kalbos pradžioje teigė, kad nesistengs savo žodžiais pranokti poetų, panašu, kad kalbėdamas šį pažadą pamiršo.
„Ši proga yra išskirtinė. Aš neatsimenu daug tokių įvykių, kad būtų atidengtas paminklas poetei. O per pastarąjį dešimtmetį jų būta išskirtinai mažai. Iš tikrųjų J.Vaičiūnaitė mano kartai, turiu omenyje, tiems, kuriems per keturiasdešimt, reiškė labai daug. Ir pirma asociacija, kai ištariu jos vardą ir pavardę, yra kažkas panašaus į filme „Matrica“ suvalgytą mėlyną piliulę. Tai tiesiog išsviedžia iš šitos tikrovės, kuri kartais mums yra tokia kokti, tokia priešinga poezijai. Iš tikrovės, kurioje pasveriama kiekvieno meninio žodžio ar veiksmo nauda, į tikrovę, kurioje laikas buvo žymiai lėtesnis, kai mes susirangę kažkur skurdžiai įrengtame kambaryje, gėrėme į save J. Vaičiūnaitės žodžius. Mano karta tą darė. Aš nežinau, ar šiuolaikinė 16 – mečių ar 20 – mečių karta dabar tą daro taip pat intensyviai, bet aš tikiuosi, kad tokių žmonių yra nemažai. Norėčiau, kad ši vieta, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip užkampis, ši intymi erdvė, pavirstų poezijos erdve. Viena iš tų, kur ir bus skaitoma J. Vaičiūnaitė.“
„Ši vieta saugos ir poeziją labiau nei tos lentelės, kurios skelbia, kad paminklas yra saugomas valstybės. Ir ši vieta bus saugoma poezijos“, - susirinkusiems į saulėtą atidarymo ceremoniją sakė M. Martinaitis.
Gražina Mareckaitė, teatrologė, J. Vaičiūnaitės draugė, ne vienerius metus, praeidama pro S.Moniuškos skverą, jautė, kaip ten trūksta kokio nors poetės ženklo. Galiausiai, pasiryžusi nebesinešioti šios idėjos savyje ir ją įgyvendinti, džiaugėsi, pajutusi, kad skveras prisipildo J.Vaičiūnaitės dvasios:
„Labiau vilnietiškos poetės negu Judita Vaičiūnaitė mūsų literatūroje lyg ir nėra. Man visada atrodė, kad kiekvienas miestas gražus ir pažintinas tiek, kiek apie jį yra pasakyta ir parašyta. Jeigu pagalvotume apie kokį Paryžių - be V.Hugo, A. Diumos, M. Prousto romanų, Paryžius nebūtų Paryžius. Lygiai taip pat ir su V.Šekspyru. Jeigu jis nebūtų Romeo ir Džuljetos apgyvendinęs Veronoje, ji mums atrodytų visai kitokia. J. Vaičiūnaitė yra vienas iš tų stebuklingų žmonių, kuris Vilnių prisijaukino pats ir padėjo jį prisijaukinti ne vienai žmonių kartai.“