54 metų fotomenininkės V.Bubelytės kūrybos retrospektyva „Autoportretai”, surengta sostinės Prospekto galerijoje, – vienas didžiausių kultūrinių šios vasaros įvykių.
– Kaip supratote, kad būtent nuogas kūnas jums yra tinkamiausia išraiškos priemonė? – paklausiau apie savo kūrybą ne itin mėgstančios kalbėti V.Bubelytės.
–Iš pradžių norėjau fotografuoti modelį, bet jo neradau. Juk visos mano draugės buvo sportininkės, jojikės. Teko fotografuoti save. Kai padariau pirmuosius savo darbus su veidrodžiais, nežinojau, kaip tai pavadinti. Man atrodė įdomu, nauja ir šiek tiek chuliganiška.
Labai nedrąsiai juos parodžiau fotografui Algimantui Kunčiui, kurį šiek tiek geriau pažinojau. Jis susidomėjo ir net pasikvietė jų pasižiūrėti tapytoją Algimantą Švėgždą ir menotyrininką Alfonsą Andriuškevičių. Juk Lietuvoje tokių dalykų tuo metu dar niekas nedarė.
Aš nuščiuvusi klausiausi, kaip darbus komentuoja A.Švėgžda.
Negalėjau atsistebėti. Iš kur jis taip tiksliai žino, kaip jaučiuosi ir kodėl taip darau? Juk pasakyti to nesugebėjau, tad pridariau paveiksliukų. Pasirodė, kad jie – perskaitomi.
– Sovietmečiu po vienos jūsų parodos kelios moteriškės spaudoje piktinosi, kad savo aktais „visoms Lietuvos moterims gėdą užtraukėte”. Ar nesinorėjo tyčia sukurti ko nors grynai erotiško?
– Kažkada juokais bandžiau padaryti erotišką fotografiją, bet nepavyko. Ne sykį yra buvę, kad net ir kolegų akyse pamatydavau žiburėlius. Juk tas smalsumas visuomet yra. Tai žmogiška. Kita lytis traukia, norisi pasižiūrėti į tai, ko pats neturi.
Tarp vyro ir moters visuomet bus flirto elementas, jei jie bent kiek vienas kitam simpatiški.
Bet, kaip parašė parodos kataloge menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, mano fotografijos gerokai skiriasi nuo vyrų sukurtų moters aktų, kuriuose – įvairiausios pozos, išrietimai, žargstymasis ar dirbtinis faktūros išryškinimas.
Na, graži ta krūtis, tačiau ką ji man sako? Aišku, po to pasipila standartinės frazės apie moters grožį ir paslaptingumą. Iš tiesų tokioje fotografijoje tos moters visai nėra – tik jos mėsa.
– Jūsų darbuose kūnas, neprarasdamas erotiškumo, atskleidžia tolimiausius sielos užkaborius.
Galbūt ne kiekvienam žiūrovui malonu įžvelgti fotografijose labai asmeniškus savo išgyvenimus?
– Žmonės paprastai neigia savo vienatvę. Nenori pripažinti, kad iš tiesų visi mes – po vieną. Žinoma, vieni turi daugiau visokių ryšių, kiti – mažiau, bet visa tai – tik šalia.
Kaip vienoje Boriso Grebenščikovo dainoje: „Galima būti šalia, tačiau ne arčiau nei oda.”
– Ar žinote, kad feministės jus laiko savo idėjų šalininke?
– Jos mane suprato savaip. Vienos švedės vos atsikračiau, nes labai jau kvietė visur dalyvauti. Bet aš skeptiškai žiūriu į tai. Man svarbesnė ne moteriška, o gyvenimo problematika.
Kai kas stebisi, kad rodau veidą. Gal tai susiję su drovumu, supratimu, kad viešai nusirengti – nepadoru? Yra daugybė tabu, susijusių su katalikybe, kai kūnas laikomas gėdingu, nuodėmingu, purvinu.
Gal todėl visus ir šokiruoja tai, kad nusirengęs žmogus ramiai žiūri iš kadro nebijodamas, kad bus atpažintas?
Manau, kad aktai be veidų atsiranda daugiausia dėl jaunų merginų, kurioms labai knieti papozuoti, paragauti uždrausto vaisiaus. Tačiau joms baisu net pagalvoti, ką pasakytų tai pamačiusi mama ar senelė.
– O jūsų tėvų tai nešokiravo? Juk fotografuoti pradėjote gana jauna.
– Buvau uždaroko būdo, toks šašas šeimoje. Žinoma, mama norėjo, kad baigčiau mokslus ir gyvenčiau kaip visi. O tėvas labiau pykdavo dėl to, kad trinuosi su barzdotais menininkais.
Juokauju, kad mano kraujas – iš senelio, kuris su broliu turėjo saldainių fabriką Sankt Peterburge. Mano senelė – lietuvė.
Po revoliucijos jie viską palikę pabėgo į Lietuvą. Vilniuje su mamos broliu ir seneliais spaudėmės viename komunalinio buto kambaryje.
Dėdė mėgo fotografuoti. Man dar visai mažytei buvo be galo įdomu, kaip jis ryškindavo nuotraukas. Štai lape nieko nėra, o po akimirkos išlenda paveiksliukas. Galėdavau išsėdėti prie jo ištisas valandas.
– Parodoje rodomi ankstyviausi aktai, sukurti prieš 30 metų, o paskutiniai – 2003 metais. Ar nuo tada nieko nedarėte? Juk kažkada sakėte, kad laukiate senatvės.
– Tai ne mano, o vienos kolegės komentaras, kad man trūksta faktūros, todėl reikia palaukti senatvės. Mėgau jį cituoti.
Sustojau, kai pajutau, kad viduje – tuščia. Galbūt tai susiję su amžiumi. Antanas Sutkus yra pajuokavęs, kad 50 metų – senatvės paauglystė. Juk paauglystėje dar esi vaikas, tačiau jau nori būti suaugęs. O kai nugyveni pusę amžiaus, nori būti jaunas, bet jau jauti kūno išdavystę.
Anksčiau ir laikas eidavo lėčiau, dabar net visai jauni žmonės skundžiasi, kaip greitai viskas lekia. Ir tas lėkimas – toks nekokybiškas. Kažkoks paviršutiniškas spurdėjimas. Visą laiką užsiėmęs, o rezultatų lyg ir nėra. Tiesa, Giedrės Bartel galerijoje Berlyne mano darbai visai neblogai perkami. Tačiau kūryboje – pauzė.
Buvimo paprastumas
Virginijus Kinčinaitis
Menotyrininkas
„Galybė vyrų sukurtų moters aktų mano atmintyje nugarmėjo į visišką užmarštį, tačiau nuogas Violetos žvilgsnis išlieka. Pasakysiu paprastai – ji šiuo savo žvilgsniu tiesiog atremia visą vyriško, užvaldančio fotografijos kadro fališkumą, sustabdo begalinį sumaitotų moterų kūnų srautą savo ramia stovėsena ir grąžina elementarią tiesą apie moteriško buvimo paprastumą – naktyje, su savimi, uždaroje erdvėje. Kita vertus, tai pavojingas buvimas. Nusigręžusi nuo pasaulio tikrumą įrodinėjančių fotografijos žanrų ir technikų, Violeta atrado anapusybės, dvasių, dvynių ir antrininkų pasaulį.”