Lietuvių menininkas J.Mekas ragino saugoti unikaliąją sodybą

Londono galerijoje „Serpentine” praėjusį sekmadienį surengto videomeno maratono metu Jonas Mekas pristatė brito Davido Elliso kūrinį apie Orvidų sodybą netoli Salantų.

Orvidų sodybos fotografijos iš paukščio skrydžio, sukurtos lietuvių fotomenininko Audriaus Naujokaičio, bus eksponuojamos ir J.Meko bičiulės, prancūzų dizainerės Agnes B. salone, esančiame Londono Kovent Gardeno rajone.

„Serpentine” renginiui, kurio tema – parkų ir sodų kultūra, Orvidų sodyba buvo pasirinkta neatsitiktinai. J.Meko tikinimu, tai objektas, kuris ne tik gali įkvėpti pasaulio kūrėjus, bet ir vertas būti įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Orvidų sodybą vienas svarbiausių lietuvių liaudies meno tyrinėtojų Alfredas Širmulis priskiria prie istorinių akmeninių memorialinės skulptūros pavyzdžių.

Sodyba išskirtinė tuo, kad tai – vientisas liaudies meno kūrinių ansamblis, kurį tęsė net trys Orvidų šeimos kartos. Bet sodybos istorija – sudėtinga. Ji nėra oficialiai saugoma – ja šiuo metu rūpinasi Orvidų šeimos giminės.

Orvidų sodybos istorija siekia dar XX a. pradžią. Akmentašys Jonas Orvidas (senelis) prieš 100 metų iš Gruzdžių miestelio Šiaulių rajone atvyko į Salantus, kur buvo statoma nauja bažnyčia.

1911 m. bažnyčia buvo baigta statyti. Meistras liko gyventi prie Salantų – miestelio, kurio apylinkėse buvo gausu akmens riedulių.

Meistras neklydo – iš akmens tašymo jis ne tik sugebėjo verstis, bet ir įsigijo žemės bei namus Gargždelės kaime. 1939 m. miręs Jonas Orvidas amato paslapčių buvo išmokęs sūnų Kazį.

K.Orvidui teko gyventi kitais laikais – užuot statęs bažnyčias, jis tašė akmenis sovietinių paminklų postamentams.

Anuomet šis darbas buvo laikomas „buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato paslaugomis”.

Iš K.Orvido sodyboje įrengtos dirbtuvės akmens luitai iškeliavo „Jūratės ir Kastyčio” postamentui Palangoje, „Pergalės” paminklui Klaipėdoje.

Ryškiausią pėdsaką sodyboje paliko Jono anūkas, K.Orvido sūnus Vilius (1952–1992). Grįžęs iš traumuojančios tarnybos sovietų armijoje jis 1973-iaisiais sodyboje pradėjo kurti garsųjį skulptūrų parką. Juolab kad numelioravus aplinkinius laukus į Orvidų sodybą buvo suvežta gausybė riedulių.

Užkrėtęs savo idėja ne tik tėvą, bet ir kelis bendraminčius, jis sodyboje nusprendė įkurti dvasinį centrą.

Tėvas ir senelis daugiausia tašydavo lietuvių liaudies akmens paminklams būdingus kryžius su dekoro elementais, o V.Orvidas iš akmens skulptūrų kūrė ištisas kompozicijas, mitologinius pasakojimus, kuriuose susipynė ir rūpintojėliai, ir sopulingosios Dievo Motinos, ir mitologinės būtybės.

Liaudies menininkui akmuo buvo lyg gyvas – jis riedulius gelbėdavo nuo suskaldymo veždamas juos į savo sodybą. Bet akmenys skulptūrų ir paminklų pavidalu vėliau iškeliaudavo ir už Orvidų sodybos ribų – jie šiandien puošia ne vieną bažnyčios šventorių ar laidojimo vietą.

Sovietinei valdžiai tokia meninė veikla negalėjo patikti, juolab kad V.Orvidas neslėpė savo religingumo, o 1989 m. priėmė Lietuvos mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus ir pasirinko brolio Gabrieliaus vardą.

Negana to, savo sodybos kompozicijas jis ironiškai papildydavo sovietmečio atributais – ginklų nuolaužomis, o vienu metu net sugebėjo atgabenti sovietinį tanką ir lėktuvą, kuriuos užkėlė ant akmenų.

Tad nenuostabu, kad sovietų valdžia ir vietiniai partijos veikėjai sodybos šeimininką persekiojo – kūrinius bandė išardyti, sunaikinti, o V.Orvidui klijavo kone psichikos ligonio etiketę.

Stebina kitkas – net Lietuvai atgavus nepriklausomybę šis įdomus objektas buvo vertinamas daugiausia kaip keistuolio pomėgis. Jam buvo prilipdyta „absurdo muziejaus” etiketė, nors sodyba traukte traukė žmones, kurie vykdavo į Gargždelės kaimą prie Salantų tarsi į dvasinį centrą.

Orvidų sodyboje susipina unikalus gamtos grožis, praeitis ir išlikimo istorija, liaudies ir šiuolaikinis menas. Dėl to J.Mekas parinko šią sodybą ir pasakojimą apie ją „Serpentine” galerijos maratonui parkų ir sodų tema.

– Kuo jums svarbi Orvidų sodyba? Kodėl pasirinkote pasakoti apie ją? – „Lietuvos rytas” paklausė 88 metų J.Meko.

– Jei matau ką nors, kas, mano galva, svarbu Lietuvos, Europos ar pasaulio kultūrai, jaučiu pareigą tai ir apsaugoti, ir pristatyti kitiems. Man rūpi, kad Orvidų sodyba nebūtų sunaikinta, kad į ją galėtų atvykti žmonės.

Dažnai negali pirštu prikišamai parodyti, kodėl vienas ar kitas meno kūrinys yra svarbus ar specifinis. Esu buvęs Orvidų sodyboje ir galiu patvirtinti, kad joje yra kažkas labai savito, ko niekur kitur nėra.

Tad čia, Londone, ir stengiuosi, kad pasaulis daugiau sužinotų apie Orvidų sodybą. Kitas tikslas – kad ją ir pati Lietuva pradėtų rimčiau vertinti.

– Sovietmečiu Orvidų sodyba buvo persekiojama. Bet net ir Lietuvos nepriklausomybės laikais valdžios institucijos pernelyg jos negloboja ar nesistengia išsaugoti.

Kaip tai vertinate?

– Jie atsilikę ir nežino, kas dedasi meno pasaulyje.

Akademikai iš Orvidų sodybos juokiasi taip pat, kaip iš „Fluxus” ar Jurgio Mačiūno.

– Koks geriausias būdas sodybą apsaugoti?

– Ją saugoti turėtų UNESCO. Nuo šiol dėsiu visas pastangas, kad UNESCO įtrauktų Orvidų sodybą į saugomų paveldo objektų sąrašą. Lietuva sodybos neapsaugos, nes Lietuva ja netiki. Lietuva netiki nei „Fluxus”, nei Jurgiu Mačiūnu, nei Viliumi Orvidu. Ji tiki tik Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu!

– Jei teiktumėte tokį siūlymą UNESCO, kaip jį pagrįstumėte?

– Kad tai unikalus dalykas visoje Rytų Europoje – kito tokio paprasčiausiai nėra. Orvidų sodyba – tarptautinio lygio kūrinys šių dienų meno pasaulyje.

Londone praėjusį savaitgalį vykusi kasmetė šiuolaikinio meno mugė „Frieze” į Didžiosios Britanijos sostinę sukvietė daugybę menininkų, galerininkų ir kolekcininkų iš viso pasaulio. Mugėje savo stendus pristatė 173 galerijos iš 33 šalių. Buvo parodyta per tūkstantį svarbiausių šiuolaikinio meno kūrėjų darbų.

Mugę 2003 m. įkūrė buvę meno žurnalo „Frieze” redaktoriai Amanda Sharp ir Mathew Slotoveris. Ji kasmet pritraukia per 60 tūkst. žiūrovų. Regento parke sumontuotame laikiname paviljone savo ekspozicijas pristato tokios pasaulinio garso galerijos kaip „Gagosian”, „White Cube”, „Pace”, „Hauser and Wirth”, „Sadie Coles HQ”, „Andrea Rosen Gallery”, „Perrotin”.

„Frieze” dienomis Londonas virsta vienu dideliu meniniu įvykiu, nes net ir mugėje nedalyvaujančios galerijos, meno muziejai stengiasi pasinaudoti proga ir prisivilioti į mugę atvykusius meno gerbėjus bei kolekcininkus iš viso pasaulio. Tad „Frieze” mugės savaitė sutampa su reikšmingais parodų atidarymais ir neeiliniais meno projektais.

Londono „Serpentine” galerijoje spalio 16 d. J.Mekas pristatė britų menininko D.Elliso kūrinį apie Orvidų sodybą. J.Meko darbų bus ir Londono kino festivalyje: spalio 18 d. „Vue” kino teatras, o spalio 20 ir 22 d. Britų kino institutas kviečia į lietuvių kūrėjo filmo „Bemiegių naktų istorijos” premjerą Jungtinėje Karalystėje. Tai J.Meko naktinio gyvenimo dokumentika – 25 trumpos istorijos apie meilę, draugystę ir kiną. Londono kino festivalyje taip pat bus rodomas J.Meko filmas „Korespondencija: J.Mekas ir J.L.Guerinas”, paremtas laiškais tarp dviejų kino kūrėjų.

Lietuviškų akcentų šiemet buvo ir pačioje „Frieze” meno mugėje. J.Žakaičio galerija „Tulips & Roses” pristatė stendą „Sunday” – jame kuratorius ir menininkas R.Malašauskas parodė savo naują hologramą, sukurtą specialiai mugei.

Londono galerijoje „White Space” atidaryta Lietuvos ir Rusijos fotografijos paroda „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu” (angl. „Seeing through a glass darkly”), kurioje šalia rusų fotografų kūrinių rodomi ir A.Sutkaus, V.Strauko, R.Vikšraičio, „Lietuvos ryto” fotografo R.Danisevičiaus darbai.