„Į pirmą versiją sudėjau visas istorijas, kurias buvau
girdėjusi susitikimuose su tremtiniais, ir kai mano agentas ją
perskaitė, jis pasakė, kad mes jokiu būdu negalime siųsti tokios
knygos leidėjams, nes joje yra per daug siaubingų dalykų. Aš
sakiau, kad tie dalykai yra tikri. Tačiau jis vis dėlto privertė
mane peržiūrėti knygą. Man teko aštuonis kartus perrašyti
knygą, kol ją sutikta išsiųsti leidėjui“, - prisiminė autorė.
Vilniuje savo knygą „Tarp pilkų debesų“ šią savaitę
pristačiusi R.Šepetys, turinti ekonomistės ir vadybininkės
išsilavinimą, pasakojo neprieštaravusi vis naujiems raginimams
koreguoti knygą ir ieškoti balanso tarp vilties ir siaubo, tačiau
teigė norinti surinktą medžiagą išleisti ir kaip negrožinę
knygą. Autorė pasakojo, kad prieš išleidžiant jos romaną jo
atsakė 13 leidėjų.
„Dauguma jų prieidavo tą vietą, kur žmonės talpinami į
traukinius, tada užversdavo ir sakydavo - tai per liūdna, negaliu
šito leisti, be to, per daug laiko praėjo“, - pristatydama knygą
Užsienio reikalų ministerijoje sakė R.Šepetys.
Kai knyga pagaliau praėjusį pavasarį buvo išleista vienoje
Niujorko leidyklų, JAV ji sulaukė puikių atsiliepimų ir jau yra
išversta į 24 kalbas. Autorė savo romaną, kurios pagrindinės
herojės prototipas - paauglystėje į Sibirą ištremta lietuvė,
pristato įvairiose šalyse, dažnai apie savo kūrinį kalba
mokyklose.
R.Šepetys pasakojo, kad mintis imtis šitos knygos jai kilo prieš šešerius metus pirmą kartą atvykus į Lietuvą ir supratus,
kiek mažai ji pati žino apie tremtį, nors ją teko išgyventi jos
giminaičiams.
„2005 metais pirmą kartą aš atvykau į Lietuvą aplankyti savo
giminaičių ir nuvykau į Panevėžį, kur gyveno mano tėčio
pusseserė. Ir aš naiviai jos paklausiau, kad ji turi mano tėvo
nuotraukų. Ji stebėjosi, negi aš nežinau, kad jie turėjo jas
sudeginti. Ji paaiškino - kadangi mano senelis buvo lietuvių
karininkas, visa mano šeima buvo pavojuje. Ji taip pat sakė, kad
mano tėčiui ir mano seneliams pabėgus, atvykę sovietų kariai
išsivežė kitus šeimos narius vietoj jų ir išsiuntė juos į
Sibirą“, - pasakojo JAV gyvenanti moteris.
Tada ji sakė supratusi, kad apie sovietų nusikaltimus yra per
mažai kalbana ir rašoma.
„Tai mano šeimos istorija ir net aš jos nežinojau. Tai man
parodė, kad apie stalinizmo ir sovietų okupacijos istoriją nėra
pakankamai diskutuojama, ir dėl to žmonės, kurie buvo paveikti,
lieka beveidžiai. Yra tiek žmonių, kurių mes neturėjome šanso
sutikti ir tikriausiai labai daug žmonių, kurie kentėjo, bet
neturėjo šanso apie tai pasisakyti. Supratau, kad istorijoje yra
daugybė paslapčių ir kad tos paslaptys gali būti skausmingos,
destruktyvios, todėl ir nusprendžiau suteikti žodį tiems
žmonėms, parašiau grožinės literatūros knygą, kuri yra paremta
tikromis istorijomis“, - dėstė ji.
R.Šepetys tvirtino, kad knygoje tremties patirtis atskleisti per
paauglės išgyvenimus ją įkvėpė Rumšiškėse sutikta moteris,
kuri buvo išvežta į Sibirą būdama keturiolikos.
„Tada supratau, kad noriu pasakoti šią istoriją iš paauglio
pozicijų, nes paauglystė ir taip yra sunkus laikotarpis, o
įsivaizduokite, kaip jis atrodo, jei jis praleidžiamas nelaisvėje.
Aš klausiau tos moters, kaip toje loterijoje tarp gyvenimo ir mirties
reikėjo išgyventi. Ir ji man sakė, kad kai pakeli nepakeliamus
dalykus, kažkas viduje miršta ir kai kuriuose žmonėse atsivėrusi
tuštuma didėja, kol praryja žmogų, o kiti žmonės, kai kažkas
viduje miršta, sugeba užauginti kažką naujo. Ir ji aiškino, kad
kai kuriems kilo didžiulis patriotizmo jausmas, jie tiesiog
nebegalvojo apie save, ėmė galvoti iš „mūsų“ požiūrio taško ir
kovoti kartu. Visa tai, ką man papasakojo ta moteris, yra įtraukta
į šią knygą, ir mane iš tikrųjų nepaprastai nustebino, kaip
lietuviai sugebėjo tai, kas bloga, paversti geru, įkvepiančiu
dalyku“, - kalbėjo Vilniuje viešėjusi knygos autorė.
„Nors Lietuva yra maža šalis, ji gali daug ko išmokyti visą
pasaulį: galima kalbėti apie Baltijos kelią, apie tai, kaip
lietuviai naudojasi tyla, o ne smurtu norėdami pasiekti savo
tikslų“, - įsitikinusi ji.
Moteris pasakojo, kad rašydama knygą ji sudalyvavo kalėjimo
simuliacijoje, kurioje tikėjosi geriau supranti, ką patiria
nelaisvėje esantis žmogus, ir sutriko supratusi, kaip greitai pati
palūžtų tokiomis sąlygomis.
„Turėjau galvoje, kad kaliniai tikrose koncentracijos stovyklose
badavo, negalėdavo išsimiegoti, o aš planavau kalėjime praleisti
tik 24 valandas, ir už tai pati sumokėjau. Simuliacijos tikslas buvo
priversti mus pasijusti tikrais kaliniais, bet kadangi ten turėjome
praleisti tik 24 valandas, jie negalėjo mums neleisti miegoti“, -
prisiminė ji.
Kita vertus, R.Šepetys sakė nesitikėjusi, kad čia teks patirti
smurtą.
„Ir aš palūžau mažiau nei per tris minutes. Po trijų
minučių viskas, dėl ko rūpinausi, buvo mano pačios išlikimas.
Šalia manęs gulėjo kenčiantis berniukas, jis kreipėsi į mane,
bet aš apsimečiau, kad jo negirdžiu ir pabėgau. Niekada
neįsivaizdavau, kad galėčiau palikti ką nors taip gulėti ant
žemės. Labai sunku supranti, kad esi bailys. O iš tikrųjų aš
girdėjau daugybę istorijų - žmonės pasakojo, kad jie išgyveno,
nes jiems kažkas padėjo“, - pasakojo R.Šepetys.
Šiemet išleistoje knygoje R.Šepečio „Tarp pilkų debesų“
pasakojama 1941 metais į Sibirą ištremtos penkiolikametės Linos ir
jos šeimos istorija. Kūrinys skaitytojus supažindina su Sovietų
Sąjungos vykdytais nusikaltimais Baltijos šalyse.
Romanas sulaukė didelio populiarumo - jis jau išverstas į 24
kalbas ir išleistas 27 šalyse.