Nacionalinės premijos laureato P.Mazūro naujausių kūrinių paroda „Šviesos barjeras” surengta Vilniaus dailės akademijos „Titaniko” parodų salėje.
Nuo seno įvairiais savo paties sukurtais įrenginiais kolegas stebinantis kūrėjas per atidarymą labiau priminė ne garbų 62 metų profesorių, o patyrusį lėktuvų mechaniką su specialia lempute ant galvos.
„Nuo tos dienos, kai pirmąkart sutikau P.Mazūrą, praėjo keli dešimtmečiai, o jis visiškai nepasikeitė.
Dauguma žmonių metams bėgant tarsi nusėda, netenka dalies kūrybinės energijos. Tuo tarpu Petro baterijos – visada įkrautos”, – stebėjosi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė.
Skrydžiai – atidėti
Dar visai neseniai publiką intrigavęs konstrukcijomis, kurios egzotiškus augalus saugojo nuo šalčio, tiekė vandenį ar saulės šviesą, P.Mazūras šį kartą visa galva pasinėrė į nuo vaikystės pamėgtą aviacijos pasaulį.
„Parodą „Šviesos barjeras” galima vadinti autobiografine. Juk kažkada svajojau būti jei ne lakūnas, tai bent lėktuvų konstruktorius.
Dar ir dabar visada pasižiūriu, kas skrenda virš galvos.
Mažas būdamas pasidariau malūnsparnį iš žąsies plunksnos ir gumos. Jis pakildavo labai neaukštai, nes tuo metu nežinojau, kad jam reikia dar vieno propelerio. Guma pernelyg greitai išsivyniodavo”, – prisiminimais dalijosi menininkas. Jis savo parodoje skraidino ir nedidelį malūnsparnį.
Iš pirmo žvilgsnio tai – paprastas šiuolaikinis žaisliukas. Bet jį galima suprasti ir kaip daugelio kūrėjų gyvenimo metaforą.
Kaip mažytis trapus lėktuvėlis turi išlaviruoti tarp grėsmingų metalinių armatūros strypų su pakibusiais betono gabalais, taip ir menininkai nuolat laviruoja tarp įvairiausių finansinių kliūčių ir kūrybinių krizių.
Nors ši instaliacija pavadinta „Skrydžiai atidėti”, parodoje nuolat apsilankantis autorius vis paskraidina malūnsparnį.
„Regis, aplinkui viskas beviltiška ir beprasmiška, bet jei suvokei tą beprasmybę, vadinasi, jau žengei vieną žingsnį prasmės link. Svarbu nesustoti”, – kalbėjo P.Mazūras.
Nenorėdamas pasiduoti viską suvienodinančiai balto parodų salės kubo galiai, menininkas išardė lubas ir pakabino remontuojamos Akademijos liejyklos grindų gabalus – tarsi užuominą į senąsias, rūsčiai pilkas betonines „Titaniko” erdves.
Prisiminė rusų bombonešį
Pasak skulptoriaus, NATO kodifikacijoje šis lėktuvas vadintas „Meška” (angl. – „Bear”), nes jo propeleriai sukdavosi priešingomis kryptimis, todėl jis keldavo didžiausią garsą iš visų pasaulio lėktuvų. Kai „Meška” skrisdavo medžioti povandeninių laivų, ji buvo girdima net būnant giliai po vandeniu.
„Tą seną rusišką lėktuvą pasirinkau ne tik todėl, kad vaikystėje nuolat girdėdavau jį praskrendantį. Šis šaltojo karo simboliu tapęs bombonešis Rusijoje naudojamas iki šiol.
Nors tai buvo vienas greičiausių sraigtinių lėktuvų, jis neviršydavo ne tik šviesos, bet ir garso greičio. Tik jo 8 metrų skersmens propelerių sraigtų galiukai viršydavo garso greitį”, – sakė P.Mazūras.
Specialiu būdu menininko suformuota poliesterio pūslė primena sutirštėjusį rūką (miglos kūgį), kuris susidaro tą akimirką, kai lėktuvas viršija garso greitį.
Išlietai formai laikyti skirtą didžiulę dėžę menininkas pavertė juodąja lėktuvo dėže. Mat paradoksaliame kūrėjo pasaulyje, kur praeitis susipina su dabartimi, o senos technologijos su naujausiomis medžiagomis, ne juodosios dėžės dedamos į lėktuvus, o patys lėktuvai nesunkiai telpa jų viduje.
Suiro per kelias minutes
„Jau sulaukiau tokio amžiaus, kai pradedu dirbti sau. Juk didžiąją gyvenimo dalį skulptorius dirba kitiems. Reikia užsidirbti duonai, susikurti vardą. O dabar galima grįžti prie pomėgių. Atrodo, kad prasideda pats geriausias gyvenimo gabaliukas”, – juokavo profesorius.
Jis teigė atsisakęs darbų su augalais, nes gyviems organizmams reikia per daug priežiūros. Nusprendęs nebedidinti savo egzotiškų augalų skulptūrų sodo, kuriuo rūpintis jam padeda ir kiti šeimos nariai, P.Mazūras daug laiko skyrė dar neįvaldytai medžiagai – poliesteriui – tyrinėti.
Bet kilo ir netikėtų problemų. Norėdamas sukurti skaidrią formą, pavyzdžiui, rūko iliuziją, menininkas turėjo perprasti visas poliesterio savybes. Kurdamas pirmą skulptūrą iš poliesterio jis niekuo jo nesutvirtino – įvyko katastrofa.
„Skystas poliesteris varva kaip medus. Sutepiau nemažai sluoksnių. Kūrinys atrodė gražiai, buvo permatomas.
Tačiau vos pakėlus pradėjo linkti ir per kelias minutes visiškai subyrėjo.
Kolegos pasiūlė tokį performansą padaryti parodoje. Kokius tris mėnesius dirbi, sukiši ne vieną šimtą litų ir per kokias tris minutes viską prarandi. Akivaizdu, kad tų performansų, kurie labai arti gyvenimo, neįmanoma pakartoti parodų salėje”, – svarstė P.Mazūras.
Skulptoriui rūpi ir ekologija
P.Mazūras gimė 1949 m. Šiaulaičiuose. 1967–1973 m. studijavo skulptūrą Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija). Nuo 1989 m. – Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros dėstytojas. Šiuo metu – Skulptūros katedros vedėjas, profesorius. Gyvena ir dirba Vilniuje.
P.Mazūras – vienas bronzos autorinio liejimo pradininkų Lietuvoje, kuriantis ir monumentaliąją, ir kamerinę skulptūrą. Ankstyvojoje kūryboje vyravo žmogaus figūra, antikinės skulptūros parafrazės. Bene garsiausi jo darbai – skulptūra „Žmogus” (1986 m.) prie Kauno M.Žilinsko galerijos ir plaukianti skulptūra Neryje (2003 m.).
Pastaraisiais metais dailininkas kūrė konceptualius egzotiškų augalų auginimo projektus, instaliacijas, kuriose gyvus augalus derino su akmenimis, medžiais, metalu ir kitomis medžiagomis.
Visuose jo kūriniuose ryškus kontrasto principas: derinamas poliruotas ir reljefinis paviršius, gamta ir technika, gyvos ir negyvos gamtos formos, archajiškas ir novatoriškas pradas.
2004 m. P.Mazūras pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už šiuolaikinės skulptūros plastinės kalbos atnaujinimą ir meninį ekologinių problemų aktualizavimą.
Skulptoriaus broliai – taip pat menininkai. 77 m. Vitalijus Mazūras – žinomas scenografas, tapytojas, lėlių teatro režisierius. 69 m. Česlovas Mazūras – architektas.