Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre surengta S.Bako paroda „Gyvenimo stotys” – simbolinis žingsnis litvakų kultūros centro link.
Šio centro idėją puoselėjantis Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris įsitikinęs, kad geriausia vieta tokiam centrui būtų šiuo metu muziejui priklausantis pastatas Pylimo gatvėje.
Ketvirtuoju numeriu pažymėtas pastatas, kuriame šiuo metu yra Žydų muziejaus biblioteka, saugyklos ir administracinės patalpos, prašyte prašosi remonto. Kad dulkės ir lietus nesugadintų vertingų eksponatų, jau užsakyti nauji langai, tačiau tai visų problemų neišspręs.
Kas kita, jei čia įsikurtų litvakų kultūros centras, kurio projektą yra parengęs muziejus. Pagal jį renovavus keturių aukštų pastatą, įrengus palėpę ir rūsį (bendras plotas – apie 2500 kv. m) būtų galima ne tik apsaugoti vertingą litvakų palikimą, bet ir deramai jį pristatyti.
Būtų vienintelis pasaulyje
„Jei Vilniuje atsirastų litvakų kultūros ir dailės centras, jis būtų vienintelis toks pasaulyje.
Manau, kad jis pajėgtų pritraukti ir nemažai turistų”, – sakė M.Zingeris. Būsimą centrą jis įsivaizduoja ne kaip tradicinį dailės istorijos muziejų, o kaip gyvą kultūros instituciją.
Muziejaus direktorius praėjusią vasarą buvo nuvykęs į Bostoną pas S.Baką ir kartu su dailininku atrinko parodai 37 paveikslus, žyminčius svarbiausius jo kūrybinio kelio etapus. Bet tai tik maža dalis to didžiulio lobio, kuris galėtų atkeliauti į Lietuvą.
Jei per 5 metus bus įkurtas ir pradėtas įrengti litvakų kultūros centras, kuriame bus ir jo vardu pavadinta ekspozicijų erdvė, S.Bakas pažadėjo padovanoti Lietuvai net 600 savo darbų.
Dailės ekspertų manymu, jų vertė – apie 9 milijonus JAV dolerių (23,7 mln. litų). Šiai kolekcijai numatyta skirti vieną būsimo meno centro aukštą.
Dar vieną kolekciją būsimam centrui žada padovanoti ir kito žinomo litvakų dailininko Rafaelio Chvoleso (1913–2002) giminės. Viena pagrindinių šio Izraelyje ir Prancūzijoje populiaraus dailininko kūrybos temų – Vilniaus vaizdai. Išsamią jo kūrybos apžvalgą Tolerancijos centre planuojama surengti ateinantį rudenį.
Gal dovanojančiųjų būtų ir daugiau, tačiau kol kas priimti dovanas trukdo mūsų įstatymai. Pasak M.Zingerio, kiekviena dovana apmokestinama, taigi dovanojančiam dažniausiai tenka dar sumokėti ir mokesčius. „Matyt, Lietuvos valstybė dar nėra pratusi prie kilnių istorijos gestų”, – svarstė muziejaus direktorius.
Įdomu, kad S.Bako parodą „Gyvenimo stotys” nemokamai apdraudė ne Lietuvos, o Austrijos draudimo bendrovė iš Vienos. Ją padėjo surasti Austrijos ambasada Lietuvoje.
Civilizacijos katastrofa
Pats dailininkas negalėjo dalyvauti parodos atidaryme ne tik dėl garbaus amžiaus. Pernai į jo būstą pataikė žaibas – nutrenkė kaimyną, o S.Bakui sužalojo nugarą.
Namas gerokai apdegė, tačiau studija su ten esančiais kūriniais nenukentėjo.
Parodoje „Gyvenimo stotys” galima pamatyti specialiai parodai praėjusį lapkritį nufilmuotą pokalbį su menininku ir jo ankstesnių viešnagių Vilniuje akimirkas. Išleistas ir parodos katalogas.
„Vienas klausimas vis atkakliau ima jaudinti S.Bako vaizduotę: kaip žiūrovui vaizdais perteikti katastrofos atitikmenį, katastrofos, kurią išgyveno ne tik jis, bet ir visa civilizacija. Jį veikiausiai įkvėpė holokausto patirtis Vilniuje, kur dauguma jo šeimos narių buvo nužudyti”, – kataloge pažymi S.Bako kūrybos tyrinėtojas profesorius Lawrence’as L.Langeris.
S.Bako gyvenimo stotys
„Šie paveikslai kyla iš mano vaizduotės gelmių, o jų kūrybos procesas nuolat kinta ir apima nesiliaujančias prasmės ir formos paieškas.
Paveiksluose nenumaldomai išryškėja pasaulio prigimtis, mūsų žmogiškosios būsenos trapumas, siekis „atitaisyti” tai, kas padaryta.
Kad šie paveikslai yra Vilniuje, yra mano dėkingumo išraiška tiems nepaprastiems mano gyvenimo didvyriams – Juozui Stakauskui, Marijai Mikulskai, Vladui Žemaičiui, tiems teisuoliams krikščionims, kurie siaubo ir naikinimo laikais rizikavo savo gyvybe, kad išsaugotų manąją.
Savo meno kūrinius skiriu visiems geriems žmonėms, kurie kovoja su rasizmu ir netolerancija. Skiriu tiems, kurie bando išrauti su šaknimis tą nenusakomą blogį, kurį mes, žmonės, gebame daryti savo broliams ir seserims”, – rašo 78 metų S.Bakas laiške savo parodos Vilniuje lankytojams.
Parodas rengia nuo devynerių metų
S.Bakas gimė 1933 metais rugpjūčio 12-ąją Vilniuje. Vokiečių okupacijos metais jam teko gyventi Vilniaus gete, žydų darbo stovykloje, slapstytis Bernardinų bažnyčioje.
Nuo 1945 m. dailininkas gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje. 1948 m. emigravo į Izraelį, vėliau gyveno Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje. 1993 m. jis įsikūrė Vestone, Masačusetso valstijoje, JAV.
1942 m. rašytojo A.Suckeverio iniciatyva Vilniaus gete buvo surengta pirmoji tuomet devynerių metų talentu stebinusio berniuko S.Bako piešinių paroda.
Nuo 1959 m. S.Bakas rengė personalines parodas įvairių pasaulio miestų – Romos, Londono, Paryžiaus, Monrealio, Jeruzalės – privačiose galerijose, muziejuose, universitetuose.
2001 m. S.Bako paroda buvo surengta Vilniuje. Apie šį dailininką yra išleista 12 knygų, sukurti keli dokumentiniai filmai.