Pirmas ir kol kas vienintelis Roberto Wilsono darbas Lietuvoje, nepaprastos įtaigos pastatymas, sulaukęs vien gerų kritikos atsiliepimų, iš tiesų buvo LNOBT repertuaro puošmena. Jo premjera LNOBT įvyko 2007 pavasarį, ir tai buvo bendras Chatelet teatro Paryžiuje, LNOBT ir Vilniaus festivalio’ 2007 pastatymas.
Pasija, Kristaus kančios istorija, priverčianti dažną permąstyti savo paties buvimo prasmę, iš esmės nėra sceninis žanras, nors ir turintis nemažą teatralizuoto atlikimo tradiciją. Kaip dažnai teigiama, Bachas, sukurdamas pasijas, galbūt pasotino savo troškimą parašyti operą? LNOBT pastatyme visi scenos vyksmo komponentai itin subtiliai kuria vizualinę J. S. Bacho veikalo minčių, idėjų reikšmingumo atmosferą, tarsi nukelia žiūrovus į kitokią realybę. Pasija pagal Joną sukurta tiems, kas ieško prasmės ir gilumos, ir tikrų, subtilių meno pojūčių.
Robertas Wilsonas, operos režisierius iš JAV, nuolat garsėjantis savo įspūdingais, netradiciniais pastatymais, Pasiją pagal Joną ne tik režisavo, taip pat sukūrė choreografiją, scenografiją ir šviesų dizainą. Būtų sunku įsprausti Wilsono teatrą į kokius nors konkrečius apibrėžimus, tačiau neabejotinas menininko talento įspaudas žaižaruoja postmodernaus teatro estetikoje. Muzika ir judesys, žodis ir šviesa, neįprastas šių įprastų teatro komponentų maišymas, lemia naują, netikėtą, užburiantį sceninį vyksmą.