“Aš nenustoju stebėtis, jog tebesu šiame pasaulyje. Man, gimusiam tais pačiais metais, kada Hitleris atėjo į valdžią Vokietijoje, galimybė išlikti gyvam buvo lygi nuliui. Likau gyvas tik nesibaigiančių stebuklų dėka, kurie visuomet nutikdavo laiku”(Samuelis Bakas)
S.Bakas, savo kūriniuose apjungdamas geriausias Vakarų Europos vaizduojamosios dailės tradicijas, apimdamas tiek Ankstyvojo renesanso, tiek XX a. atsiradusius modernistinių srovių ieškojimus, sukūrė savo savitą meninį stilių.
Tai autentiškas Samuelio Bako menas, stilius, sujungiantis tobulų renesansinių figūrų detales, metafizines siurrealistų erdves, arte povera, savaip interpretuotą judėjo -krikščionišką ikonografiją, gilų simbolizmą.
Svarbiausia S.Bako kūrybos detale lieka neapčiuopiama užkoduota metafizinių, giliųjų žmoniją jaudinančių klausimų erdvė. Tai dailė, kelianti klausimus apie pasaulį, kuriame mes egzistuojame: esminius gėrio ir blogio, nepagydomų istorijos žaizdų, žmogiškosios egzistencijos. Dailininkas nebyliai klausia žiūrovo: koks mūsų tikslas šioje žemėje, ar dar turi ateitį žmonija, Antrojo pasaulinio karo metais liudijusi neapsakomo žiaurumo įvykius?
S.Bakas bando paliesti temas, kurioms neužtenka žodžių aprašyti. Kiekviename paveiksle atsikartoja dar vaikystėje prarasto pasaulio metafora.