Šiandien pasaulyje minimas J.Joyce’o gimimo 130-metis. Be to, prieš 90 metų Prancūzijoje pasirodė pirmasis „Uliso” leidimas. Šia proga pakalbinome tiek T.Venclovą, tiek literatūros tyrinėtoją ir vertėją Saulių Repečką, kuris prieš keletą metų kartu su Jeronimu Brazaičiu lietuvių skaitytojams pateikė viso „Uliso“ vertimą.
– Kaip kilo mintis gūdžiais sovietiniais metais lietuvių skaitytojams pateikti „Uliso“ ištraukas lietuviškai? – paklausiau 74 metų T.Venclovos.
– Turėjau ambicijų supažindinti lietuvių skaitytojus su draudžiamais ar pusiau draudžiamais XX amžiaus literatūros klasikais. Žinoma, kiek tais laikais buvo įmanoma. J.Joyce'as buvo, suprantama, vienas svarbiausių. Žinojau, kad jis verčiamas į rusų ir gruzinų kalbas, taigi maniau, kad lietuviai neturi atsilikti.
– Su kokiomis problemomis, iššūkiais susidūrėte versdamas „Ulisą“?
– Tada man dar gerokai stigo „džoisologijos“ žinių. Po ranka turėjau tik klasikinį Stuarto Gilberto komentarą. Anglų kalbą irgi mokėjau toli gražu nepakankamai.
Todėl mano vertime gana gausu klaidų. Bendravau su „Uliso“ vertėju į lenkų kalbą Maciejumi Slomczynskiu, jis man kai ką paaiškino, bet jo vertimą perskaičiau tik paskelbęs savąjį. Perteikti J.Joyce'o ritmus, stilistinius bei gramatinius žaidimus – beveik neįveikiama užduotis bet kuriam
vertėjui.
– Ar nebuvo sudėtinga paskelbti tokį kūrinį tuometėje Lietuvoje?
– Kaip visada tokiais atvejais, reikėjo perkūnsargio – lydimojo straipsnio, parašyto tų laikų kritikos stiliumi, kurį pateikė Dovydas Judelevičius (jam buvau ir esu dėkingas).
– Kaip buvo sutiktas jūsų vertimas? Sulaukėte pagyrimų, kritikos? Kaip reagavo skaitytojai ir visokie cenzoriai į tai, kad pasirodė kelios „Uliso“ dalys?
– Girdėjau nepelnytų pagyrimų iš to paties D.Judelevičiaus, iš kalbininko B.Savukyno ir kitų, net atsitiktinių asmenų.
Viešos kritikos nebuvo. Negirdėjau ir apie cenzorių pasipiktinimą, nors jo galėjo pasitaikyti. Jau emigracijoje, 1980 metais, vertimu susidomėjo ir interviu su manimi (taip pat su rusų ir gruzinų vertėjais) paskelbė mokslinis žurnalas „James Joyce Quarterly“.
– Ar neturėjote ambicijų išversti visas 18 „Uliso“ dalių?
– Turėjau, bet gerai supratau, kad to meto sąlygomis tai buvo gana beviltiškos ambicijos. Emigracijoje buvau tiek užimtas kitais darbais, jog savo ambicijas primiršau ir net apsidžiaugiau, kada atsirado kitas vertėjas (Jeronimas Brazaitis – lrytas.lt). Beje, poetas Kornelijus Platelis kurį laiką manė, kad tai mano slapyvardis!
– Kokia, jūsų manymu, „Uliso“ reikšmė pasaulio ir lietuvių literatūrai? Ar ši knyga vis dar aktuali?
– Be abejones aktuali – beveik tiek pat, kiek Williamo Shakespeare'o ar Levo Tolstojaus kūriniai. Bet „Ulisas“ vis dėlto buvo ir liks pirmiausia rašytojams skirta knyga. – kalbėjo T.Venclova.
* * *
„Nors „Ulise” daug mįslių, kažin ar Jamesas Joyce’as siekė parašyti skaitytojams nesuvokiamą kūrinį”, – teigė literatūros tyrinėtojas ir vertėjas Saulius Repečka.
– J.Joyce’as apie „Ulisą” sakė: „Užminiau tiek daug mįslių ir galvosūkių, kad profesoriai šimtmečius ginčysis dėl to, ką turėjau omeny, ir tai – vienintelis tikras būdas pasiekti nemirtingumą.” Nemirtingumas nemirtingumu, bet atrodo, kad J.Joyce’as nujautė, kad rašo kūrinį, kuris domins ir ateities kartas? – paklausiau 38 metų S.Repečkos.
– Manau, kad nujautė. Tarkim, vienas patriotas žurnalistas J.Joyce’o paklausė, ką jis veikė per Pirmąjį pasaulinį karą. „Aš rašiau „Ulisą”. O ką veikėte jūs?” – atsakė rašytojas. Tai labai prasmingi žodžiai, liudijantys, kad J.Joyce’ui tuomet nebuvo nieko svarbesnio.
Aišku, vadinamojo nemirtingumo viliasi daugelis rašytojų, tačiau ne visada viltys ir tikrovė sutampa. J.Joyce’as, kaip matome, neklydo, nors ir kalbėjo gana arogantiškai. Jis meno srityje išties nuveikė darbą, prilygstantį dideliam istoriniam įvykiui.
Man regis, J.Joyce’as buvo aplenkęs laiką ir padaręs įtaką ištisoms kartoms. „Ulisu” jis pramynė taką, kuriuo vėliau ėjo tokie garsūs rašytojai kaip Samuelis Beckettas, Jorge Luisas Borgesas, Vladimiras Nabokovas, daugybė kitų.
– Regis, pats J.Joyce’o mąstymas buvo pralenkęs laiką?
– J.Joyce’as mąstė kaip modernus žmogus, kuriam lyg ir neegzistavo jokie tabu ir kuris nemanė, kad reikia slėpti tai, kuo pasižymi žmogaus gyvenimas, kad neverta atsižvelgiant į visuomenės normas tiesą keisti kuo nors švelnesniu.
Homeras „Odisėjoje”, kuria J.Joyce’as rėmėsi rašydamas „Ulisą”, naudojo antikinės kasdienybės detales. J.Joyce’as lygiai taip pat nesigėdijo tokių žmogiškų dalykų kaip masturbacija ar keiksmažodžiai. Vien tokia frazė kaip „Airija – sena žila pizda” tuometėje katalikiškoje jo gimtinėje turėjo sukelti daugiau nei skandalą. Nenuostabu, kad į J.Joyce’o laidotuves neatėjo oficialūs Airijos valdžios atstovai.
Aišku, tokie dalykai nieko nepasako apie „Uliso” teksto kokybę, bet jie aiškiai liudija, kad J.Joyce’as siekė tarsi pralaužti tuometės visuomenės mąstymo ledus.
– Nenuostabu, kad tada daug kas J.Joyce’ą laikė bepročiu.
– Kai buvo įtarta, kad J.Joyce’o duktė gali sirgti šizofrenija, ją nuvežė parodyti Carlui Gustavui Jungui, kuris, beje, buvo skaitęs „Ulisą”.
C.G.Jungas patvirtino, kad duktė išties serga šizofrenija, ir pridūrė, jog pačiam J.Joyce’ui būdingi šizofrenijos simptomai.
„Ir duktė, ir jos tėvas skęsta šizofrenijos upėje. Tik jo duktė dugno link artėja sparčiai lyg akmuo, o jis pats skęsta labai pamažu”, – priėjo išvados C.G.Jungas.
Tuo tikrai nenoriu pasakyti, kad J.Joyce’as buvo ligonis. Tačiau kai pradedi gilintis į „Ulisą”, tiesiog sukrečia, kad tie 18 kūrinio skyrių parašyti lyg skirtingų žmonių.
Kiekvienas rašantysis sutiks, kad atsiriboti nuo savo stiliaus, įsitikinimų, patirties, įpročių – itin sunku. Net ir mėgdžiojant kitą stilistiką. Kito tokio atvejo literatūros istorijoje bent jau aš nežinau.
Todėl „Ulisas” yra neišsemiamas aruodas, iš kurio ir dabarties rašytojai dar gali pasisemti stilistinių priemonių ir rašymo technikos gudrybių.
– Įdomu tai, kad J.Joyce’as „Ulisą” rašė keliaudamas už Airijos ribų. Kokie buvo jo santykiai su tėvyne?
– Mano manymu, J.Joyce’as nekentė kolonizatorių anglų, bet kartu bjaurėjosi ir tuomete Airija, kuri, jo manymu, buvo labai provinciali, buka ir tamsi.
Išvykdamas iš Airijos J.Joyce’as, regis, jei ne sąmoningai, tai pasąmoningai siekė nukirsti šaknis su savo tėvyne. Kaip, beje, ir jo sekretoriumi kurį laiką dirbęs S.Beckettas, kuris net ir pasirinko rašyti ne anglų, o prancūzų kalba.
Aišku, J.Joyce’o kūrinių, taip pat ir „Uliso”, veiksmas dažniausiai vyksta Dubline. Bet tai nebuvo patriotizmo išraiška. J.Joyce’as Airijos sostinę pasirinko kaip simbolinį pasaulio centrą. Lygiai taip pat sėkmingai jis galėjo aprašyti ir Paryžių, bet Dubliną paprasčiausiai geriau pažinojo.
„Jei galiu prasiskverbti iki Dublino širdies, vadinasi, galiu pasiekti visų pasaulio miestų širdį”, – teigė J.Joyce’as.
– Mūsų pokalbio pradžioje paminėtoje J.Joyce’o citatoje užsiminta apie profesorius. Ar nėra taip, kad „Ulisas” – knyga galvosūkius mėgstantiems profesoriams, o ne kiek mažiau išsilavinusiems skaitytojams?
– Aišku, „Ulisas”, kaip ir visi bent kiek didingesni kūriniai, skirtas išsilavinusiems skaitytojams, nes be tam tikrų žinių bagažo didžioji dalis knygoje paslėptų poteksčių lieka nepastebėtos.
J.Joyce’o žmona Nora Barnacle nesuprato jo kūrybos. „Rašinėja kažkokias nesąmones. Diskutuoja su draugais apie tai, ko aš visiškai nesuprantu.
Man tikrai neaišku, kam jis eikvoja savo laiką ir ką jis daro”, – kažką panašaus ji yra sakiusi. Ironiška, kad būtent Nora „Ulise” vaidina labai svarbų vaidmenį – ji yra Leopoldo Blumo žmonos Moli Blum prototipas.
Nors J.Joyce’as siekė tekste paslėpti daugybę mįslių, nemanau, kad jis norėjo parašyti paprastiems skaitytojams nesuvokiamą kūrinį. Nors poteksčių daug, knygą galima perskaityti ir kaip paprastą vienos dienos istoriją, vykstančią 1904 metų birželio 16 dieną įprasčiausiose vietose – baruose, laikraščių redakcijose, pirtyse, viešnamyje.
Tiesa, J.Joyce’as birželio 16-ąją pasirinko neatsitiktinai.
Būtent tą dieną J.Joyce’as ir N.Barnacle išėjo į viešumą. Be to, kaip teigia kai kurie tyrinėtojai, tada tarp jų įvyko ir meilės aktas, nors ginčijamasi, ar tai buvo įprasta sueitis, ar Nora savo būsimą vyrą parke patenkino ranka.
Bet grįžkime prie profesorių. Jie knygoje gali pastebėti ir mitologinį lygmenį, archetipus, sąsajas su Homero „Odisėja”. Tarkim, Leopoldas Blumas grįžęs namo užkliūva, regis, už kėdės. Atrodytų, kas čia tokio, bet namo sugrįžęs Odisėjas irgi užkliuvo už slenksčio.
Kitaip tariant, bene kiekviena „Uliso” detalė susijusi ne tik su visu knygos mechanizmu, kurį J.Joyce’as greičiausiai buvo nusibraižęs iš anksto, bet ir su to laiko papročiais, asmeniniu rašytojo gyvenimu, Homero „Odisėja” ir net pirmykšte žmogaus sąmone.
Aišku, žmogaus mąstymas, gyvenimo būdas per beveik šimtmetį labai pasikeitė. Jis krypsta į greitą vartojimą.
Šiais laikais mažai kas nori gilintis į „Ulisą” ir bandyti pasiekti jo prasminį dugną.
* * *
J.Joyce’o „Uliso” kelias į Lietuvą
* Į lietuvių kalbą versti J.Joyce’o „Ulisą”, Prancūzijoje išleistą 1922 metais, pirmasis ėmėsi poetas T.Venclova. Jis išvertė tris iš 18 „Uliso” skyrių – pirmą, trečią ir ketvirtą. Šis vertimas pasirodė 1968 metais literatūros žurnale „Pergalė”.
* Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įvairiuose kultūros žurnaluose pasirodė J.Brazaičio išverstų „Uliso” fragmentų, kurie, pasak literatūrologų, buvo silpni ir neturėjo nieko bendra su literatūriniu vertimu.
* J.Brazaitis nenuleido rankų ir šiaip ne taip įveikė sudėtingą tekstą. Prie jo labai daug teko padirbėti S.Repečkai, kuris tuo metu darbavosi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Ji 2003 metais išleido pirmąjį „Uliso” tomą, o po poros metų – ir antrąjį. S.Repečka neslėpė, kad šiam vertimui iki tobulumo labai toli, todėl jis tiki, jog ateityje pavyks skaitytojams pateikti ir geresnį „Uliso” vertimą.