Skulptoriaus S.Kuzmos misija - žadinti viltį

Nepaisydami vis labiau spaudžiančio šalčio daugybė žmonių susirinko į Taikomosios dailės muziejų pasitikti ilgai lauktos knygos apie vieną iškiliausių ir mėgstamiausių Lietuvos menininkų, Nacionalinės premijos laureatą skulptorių S.Kuzmą.

Erdvioje muziejaus trečio aukšto salėje net pritrūko kėdžių, tačiau prisiekę skulptoriaus kūrybos gerbėjai ne tik išstovėjo beveik dvi valandas, bet neskubėjo skirstytis ir vakarui pasibaigus. Neatsitiktinai šis įsimintinais darbais, širdies šiluma bei išskirtiniu sugebėjimu sutarti su pačiais įvairiausiais žmonėmis garsėjantis menininkas dažnai yra palyginamas su didžiausią lietuvių pagarbą pelniusiu poetu Justinu Marcinkevičiumi.

Šių metų gegužę 65 metų jubiliejų minėsiantis S.Kuzma vos spėjo rašyti autografus ir priiminėti bičiulių bei gerbėjų puokštes. Tiesa, susirinkusieji stengėsi pernelyg nevarginti vakaro kaltininko, kuriam dėl problemų su širdimi pastaruoju metu tenka gerokai daugiau laiko praleisti ligoninėje nei savo studijoje.

Beveik visą gyvenimą S.Kuzma priverstas virtuoziškai išnaudoti kūrybai tą laiką, kai nestreikuoja širdis. Bėdos prasidėjo daugiau nei prieš trisdešimt metų, kai skulptorių gatvėje taip stipriai sumušė užpuolikai, kad prireikė net širdies operacijos.

„Nuo tada medikai tapo mano kūrinių bendraautoriais. Juk kiekvienas mano darbas yra susijęs su didelėmis medicinos investicijomis. Tai iš tiesų unikalus jų bruožas“, - liūdnokai šypsojosi skulptorius

R.Paknio leidyklos išleistas albumas - pirmoji išsami S.Kuzmos kūrybinio kelio apžvalga. Joje - tik užbaigtų darbų nuotraukos, jokių eskizų, piešinių.

Tačiau netoli pabaigos galima rasti vieną keistą grafikos darbą - skulptoriaus sukurtą darbo kalendorių, kuriame pliusais pažymėtos kūrybingos dienos, o geltona spalva - ligoninėje praleistas laikas. Ir tų geltonų lopinėlių - tikrai nemažai.

Todėl visai nenuostabu, kad naujasis albumas skulptoriaus dedikuotas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kardiologams ir kardiochirurgams. Nemažai jų atėjo ir į šios knygos pristatymą.

Autorių sveikinusio kardiochirurgo Giedriaus Uždavinio manymu nė kiek ne mažiau svarbus S.Kuzmos kūrinys, nors ir nepatekęs į albumą, - ypatingas jo sugebėjimas kovoti už sveikatą, už savo gyvenimą, ir matyti pasaulį gerumo šviesoje.

Solidus albumas „Stanislovas Kuzma“ - pirmasis išsamus leidinys apie šį Nacionalinės premijos laureatą ir vieną populiariausių Lietuvos menininkų. Knygoje - maždaug aštuonios dešimtys svarbiausių darbų, o per visą gyvenimą S.Kuzma yra sukūręs virš dviejų šimtų skulptūrų.

„Mane tiesiog nustebino tai, kad žmonės nori matyti mano darbų knygą. Aš pats nelabai tikėjausi savo gyvenime ją pamatyti. Ir dabar kai pažiūriu, jaučiuosi tarsi jau būčiau miręs“, - susirinkusiems į knygos sutiktuves kalbėjo S.Kuzma.

Jo manymu dar sunku suvokti tokį savo darbų sureikšminimą, nelengva girdėti ir visus tuos gražius žodžius, kurie skamba iš prisiminimais besidalinančių bičiulių lūpų.

„Atrodo tarsi jie būtų taikomi ne man. Juk iš tiesų aš jų dar negaliu įsisąmoninti ir priimti. Vadinasi, dar gyvenu“, - tyliai kalbėjo menininkas.

- Daugumos Nacionalinių kultūros premijų laureatų kūrybos albumai - beveik dvigubai ar net trigubai storesni už jūsų. Kodėl taip griežtai atrinkote darbus? - paklausiau skulptoriaus.

- Man patiko, kad leidėjai gerokai viską apkarpė, sumažino, suspaudė. Nors teko atsisakyti daugelio dalykų, bet tokiu būdu atsirado puikus albumas.

Aš žiūriu į šią knygą ne kaip į savo skulptūrų rinkinį, o kaip į visai atskirą meno kūrinį. Esu labai dėkingas dailininkui Izaokui Zibucui. Juk mano darbai gana eklektiški, dažnai vienas kitam prieštaraujantys. Maniau, kad sudėjus juos į vieną knygą nebus jokios vienybės, visumos.

- Ar todėl taip ilgai ir nebuvo jokio leidinio apie jūsų kūrybą? Juk sakėte, kad ir ši knyga atsirado pirmiausia dėl bičiulių spaudimo.

- Taip, labai stiprus buvo grafiko Petro Repšio spaudimas. O paskui dar ir fotografas Arūnas Baltėnas pasiūlė - fotografuojam, darom. Tos knygos tikrai nebūtų buvę, jei nebūtų žmonių, kurie mane spaudė, rėmė finansiškai, ir tiesiog privertė ją padaryti.

Nuotraukos rinkosi palaipsniui, pamažu. Pamačiau kad aš nieko neišmanau apie skulptūros fotografiją. Teko mokytis. Pradėjau suvokti, kad albumas turi savą logiką, kad tai yra knygos meno dalis.

Anksčiau man atrodė, kad imsiu ir pats sudėliosiu knygą. Bet kai padaręs daug nuotraukų jas visas išsidėliodavau, man apsisukdavo galva. Išsigąsdavau ir pagalvodavau, kad geriau tegu darbai gyvena be knygos.

- Dauguma jūsų skulptūrų taip pat atsiranda tuomet, kai kam nors jų labai prireikia?

- Taip nutinka. Kai Panevėžyje žmonės norėjo, kad būtų pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, jie susivienijo, ir tas darbas atsirado beveik stebuklingu būdu - per devynis mėnesius. Logiškai galvojant per tiek laiko neįmanoma to padaryti.

Aš dažnai pajuntu, kad žmonių susitelkimas ir man priduoda jėgų. Kyla tokia adrenalino audra, kad nė pats nepajuntu kaip viską padarau.

Jaučiu didelę meilę žmonėms. Iš čia turbūt atsiranda ir jėgų. Jaučiuosi tarsi būčiau bendro kūno dalis. Ir norisi ne tik kitiems įkvėpti vilties, bet ir pačiam būti tos vilties vykdytoju.

- Ar tokia ir yra menininko misija?

- Manau, kad taip. Nors tai suprasti ne taip paprasta. Daug metų turi praeiti. Juk ne taip lengva tapti menininku. Tai labai sunkus kelias. Neužtenka vien gabumų ar pastangų, neužtenka prakaito.

Prireikia kažko daugiau, kad suvoktum, jog tas pašaukimas yra tau skirtas. Aš pats niekada nejutau, kad turiu didelį talentą ar gabumus, tas savikritiškumas visada buvo man būdingas, ir džiaugiuosi, kad išliko iki šiol.

Juk ne mažiau svarbu suvokti ir tai, kam tu turi dirbti. Niekada nepritariau nuomonei, kad menininkas turi būti užsidaręs intravertas, užsiimantis vien tik saviraiška. Aš manau, kad menininkas, o ypač skulptorius, turi išreikšti tą pasaulį, kuriame jis gyvena.

O ką gali skulptorius be žmonių? Net jei paimsime jo darbo kolektyvą. Kaip sukurčiau didesnį darbą be architektų ar akmens meistrų?

Idėja prasideda nuo architektūros. Architektas visuomet yra pradžia, jis nubrėžia skulptūrinio darbo kontūrus. Tikra laimė, kad mane pasikvietė dirbti kartu puikūs architektai. Juk tik brolių Nasvyčių dėka atsirado ir vienas pačių svarbiausių mano kūrinių - Nacionalinio dramos teatro „Mūzų šventė“.

- Esate sukūręs nemažai didelių darbų. Tarp jų ir paminklas Sausio 13-osios aukoms Antakalnio kapinėse, ir rašytojos Jurgos Ivanauskaitės antkapinis paminklas, ir atstatytos skulptūros ant Vilniaus katedros. Tačiau visą laiką darote ir nedidelius, kamerinius darbus. Ar jie - poilsis nuo monumentų?

- Kai darai kokį nors atsakingą objektą, tavyje tarsi atsiveria kažkokios galios. Kai turi rimtą užsakymą, tai nežinia iš kur atsiranda ir jėgų, ir energijos. Todėl profesionalumo prasme toks kūrinys dažnai būna daug geresnis už tą darbą, kurį darytum tiktai sau.

Visgi, aš ir turėdamas didelius užsakymus nuolat darau kamerines skulptūras. Tie darbai - labai spontaniški, jie gali atsirasti per keletą dienų. Todėl smarkiau nei didieji susiję su ta būsena, kurią vadina įkvėpimu.

- Tai mano žmona, su kuria mes draugaujame nuo aštuntos klasės. Visais pačiais sunkiausiais momentais ji buvo ir tebėra su manimi. Ji visada buvo pati tikriausia mūza. Gyvenime esu labai laimingas žmogus.

Manau, kad daug kas gyvenime priklauso ne nuo tavo pastangų, o nuo laimingo atsitiktinumo. Jeigu tėvas nebūtų manęs pamokęs, kaip sukonstruoti paveikslą, aš tikrai nebūčiau įstojęs į meno mokyklą.

- Kada jums buvo sunkiau dirbti, kur buvo daugiau visokių apribojimų - šiais laikais bažnyčiose ar sovietmečiu viešosiose erdvėse?

- Sunkiau turbūt bažnyčioje. Ne taip paprasta įsiterpti į dviejų tūkstantmečių kultūrinę tradiciją. darir todėl, kad Lietuvoje nėra profesionalios mokyklos šioje srityje.

Kurdamas skulptūras bažnyčiai labai akivaizdžiai pajutau, kad mes nesame įsisąmoninę religinio meno tradicijos, nėra jokio tęstinumo.

- Patys naujausi jūsų darbai albume - balto marmuro Barboros Radvilaitės biustas ir „Vizija“. Kodėl nusprendėte sugrįžti prie vizijos temos, kurią jau esate naudojęs savo kūryboje?

- Vėl artėja gyvenimo lūžis. O aš visada prieš gyvenimo lūžį darau „Viziją“. Prieš širdies operaciją dariau tamsią viziją, o dabar laukia kiti dalykai (planuojama širdies persodinimo operacija - Red.). Ir dabar ji vėl atsirado. Nieko specialiai nedariau, net nustebau, kad prieš tokį svarbų momentą atsirado nauja „Vizija“. Matyt egzistuoja kažkokia likimo ir kūrybos logika.

- Ar ta neapčiuopama kūrybos vizija lydi jus visą gyvenimą?

- Taip, ir aš pats jos dar pakankamai nesuvokiu. Ji mane kankina, visą laiką jaučiu nerimą. Ir sugrįžtu prie jos. Apskritai mano kūrybos stilius toks - apsisukt ir sugrįžt prie to paties, apsisukt ir sugrįžt.

- Yra sumanymų, bet nesinori apie juos iš anksto kalbėti. Jei pavyks įgyvendinti - bus staigmena.

Pasuko laisvo menininko keliu

* Skulptorius S.Kuzma gimė 1947 m. gegužės 7 d. Panevėžyje.1966 m. baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklą Vilniuje.

* 1973 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar - Vilniaus dailės akademija). Keletą metų dėstė šiame institute, vėliau - akademijoje.

* Nuo 1976 metų - laisvas menininkas, duoną valgantis iš kūrybos.

* S.Kuzma kuria ne tik monumentalias skulptūras viešosioms erdvėms, bet ir mažųjų formų darbus, skulptūrinius portretus, antkapinius paminklus, medalius. Jam paklūsta akmuo, medis, metalas. Dažnai darbuose derinamos kelios medžiagos.

* S.Kuzmos kūrinių galima išvysti Lietuvos dailės muziejuje, Tretjakovo galerijoje Maskvoje, Olimpiniame sporto muziejuje Lozanoje ir kitur.

* Vieni žinomiausių jo darbų - „Mūzų šventė“, puošianti Nacionalinio dramos teatro įėjimą, „Šaulio“ skulptūra Saulės laikrodžio aikštėje Šiauliuose, paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Panevėžyje, paminklas Sausio 13-osios aukoms Antakalnio kapinėse „Pieta“ ir atkurtos Vilniaus arkikatedros frontono skulptūros.

*Paskutiniaisiais dešimtmečiais skulptorius nemažai kūrinių sukūrė bažnyčioms. Tai „Prisikėlęs Kristus“, „Marija su mažuoju Kristumi“ Elektrėnų bažnyčioje, „Nukryžiuotasis“ Vilkaviškio katedroje, „Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimas“ Ignalinoje „Nukryžiuotasis“ Nidos bažnyčioje. 2006 m sukurta skulptūra „Našlaičių motina“ padovanota popiežiui Benediktui XVI.

* „Pagrindinis S.Kuzmos kūrybos įvaizdis - skarota moteris, smarkiai išilgintų kūno proporcijų, skendinti sąlygiškai traktuotose draperijose, kuriomis perteikiamas emocinis turinys“, - pažymi menotyrininkė Margarita Jankauskaitė.

* S.Kuzmos darbai 1982 metais įvertinti Valstybine premija. 1996 metais jis tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. 1997 skulptorius apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, o 2007 - Šv.Kristoforo statulėle.