„Neliečiamųjų“ draugų duetas F. Cluzet ir O. Sy stulbina nuoširdumu

Visi bilietai buvo mikliai išgraibstyti ir teko skelbti papildomą seansą ne pačiu patogiausiu metu, bet ir jis sėkmingai užsipildė. Režisierių tandemo Erico Toledano ir Olivier Nakache filmas jau pardavė 21 mln. bilietų Prancūzijoje ir dar prisiviliojo į kino teatrus beveik 9 mln. žiūrovų kitose Europos šalyse, bet šie fenomenalūs rezultatai kol kas nepadarė įspūdžio šauniesiems Lietuvos kino platintojams.

Festivalio žiūrovai jau įrodė, kad „Neliečiamieji“ galėtų turėti nemenką paklausą komerciniame repertuare. Filmas pretenduoja iškovoti „Kino pavasario“ publikos simpatijų prizą. Po kiekvieno seanso nuomonę išreiškiančios tautos balsais iškeltas filmas dar sykį bus parodytas kovo 29 d. 21 val. 30 min., tuoj po iškilmingos uždarymo ceremonijos seanso.

Abu pagrindiniai „Neliečiamųjų“ aktoriai Francois Cluzet ir Omaras Sy paaukojo sausio 13 d. susitikimams su viso pasaulio žurnalistais. Prancūzų kino sklaidą užsienyje organizuojančios agentūros „Unifrance“ renginyje „Pasimatymas su prancūzišku kinu“ (Rendez-vous with French Cinema) jie buvo susodinti skirtinguose Paryžiaus viešbučio „Le Grand Hotel“ kambariuose, bet savotiškai papildė vienas kitą. Netgi non-stop rėžimu vykusiuose ekskliusyviniuose interviu jie sugebėjo pademonstruoti ypatingą harmoniją ir savotiškai papildė vienas kitą.

„Visi klausia apie filmo sėkmės formulę, bet aš nenoriu giliai kapstytis ir analizuoti. Man atrodo, kad viską nulėmė mūsų nuoširdumas ir pasiaukojimas humoru užglaistyti depresyvius dalykus. Gavome tobulai gerą scenarijų ir sukūrėme savotišką gyvenimo cirką. Jaučiuosi ypatingai patenkintas filmus. Dažniausiai nebeturiu kantrybės žiūrėti į save ekrane ir išeinu iš salės, bet šį kartą likau galingai sujaudintas“, - teigė 66-erių aktorius Francoisas Cluzet.

„Nė vienas iš mūsų nesitikėjome tokios nerealios sėkmės. Šiandien žmonėms tikriausiai trūksta optimizmo, vilties, pozityvių minčių, geros nuotaikos ir galimybių nuoširdžiai pasijuokti. Žmonės mėgsta analizuoti sėkmės priežastis, bet to nereikėtų daryti. Tai žiūrovų filmas. Jie nusprendė, kad kūrinys vertas dėmesio ir iškėlė mus į žvaigždes. Esu nepaprastai laimingas. Man visko yra per daug. Nežinau, kada normaliai nusileisiu ant žemės“, - jį papildė žaibiškai išgarsėjęs ir „Cezario“ premiją užsitikrinęs Omaras Sy.

Skirtingas kartas atstovaujantys aktoriai buvo atsitiktinai prasilenkę, bet niekuomet nepažinojo vienas kito.

„Savo herojų Philippe'ą pažinojau anksčiau ir autobiografinėje knygoje skaičiau apie jo gyvenimo nuotykius bei lemtingą incidentą. Jo sesuo dirbo kostiumų dizainere mano ir Marie Trentignant muzikinėje komedijoje „Džianis ir Džonis“.

Taigi puikiai žinojau žmogų, kuris skausmingiausia negalia vadina ne prie vežimėlio prikaustytą paralyžiuotą kūną, bet gyvenimą be mylimos moters, kuri jau mirė. Būtent tai ir norėjau parodyti: meilės apleisto vyro pažeidžiamumą. Per susitikimą su Philippe'u pažvelgiau jam į akis ir supratau, kad šis žmogus trokšta, kad į kino teatrus susirinkę žmonės juoktųsi. Po nuoširdžia šypsena jis slepia didžiulį skausmą“, - prisiminė F. Cluzet, kuriam yra tekę atvykti į Vilnių ne pačia džiaugsmingiausia proga. Jis dalyvavo ir liudijo sūnaus motiną Marie Trentignant mirtinai sužeidusio Bertrando Cantat teismo posėdyje.

„Kai visi kartu nuvykome į Maroką, tai režisieriai įspėjo, kad tai bus tardymo valandėlė. Būtent per tą susitikimą supratau, kad mūsų filmas prasidėjo, o mes susilipdėme į draugišką komandą. Tai buvo neįtikėtinas momentas. Šauniai praleidome laiką ir pabendravome su itin inteligentišku Philippe'u Pozzo di Borgo.

Jis spinduliavo gyvenimo džiaugsmą, žavėjo humoro jausmu ir užbūrė galingu žvilgsniu. Likau sužavėtas su kokiu pasididžiavimu ir kokia meile jis kalba apie Abdelį. Mane sujaudino šiuos du vyrus siejantis ypatingai artimas ryšys. Jaučiau milžinišką atsakomybę, vaidindamas realaus žmogaus gyvenimu paremtą prototipą. Labiausiai siekiau neišduoti Abdelio ir patenkinti jo lūkesčius. Įkūnyti gyvą žmogų yra sunkiausia, bet dar sudėtingiau įtikinamai sukurti linksmą personažą“, - atviravo labai panašus į suvaidintą herojų O. Sy, kurio veidą nuolat puošia plati šypsena.

F. Cluzet neskuba naudotis „Neliečiamųjų“ šlovės dividendais ir nesutinka vaidinti kur papuola. „Labai pretenzingai renkuosi siūlomus vaidmenis. Esu aktorius, kuris mėgsta bendrauti su žiūrovais ne vien tik žodžiais, bet kūno kalba. „Neliečiamieji“ suteikė puikią progą išbandyti ir patirti tai, ko niekuomet nebuvau daręs. Todėl ilgai negalvojau ir apsisprendžiau akimirksniu. Vaikystėje visai nenorėjau būti aktoriumi, bet svajojau išgarsėti. Nuosekliai kopiau karjeros laiptais ir sunkiu darbu užsitikrinau prodiuserių pasitikėjimą.

Kartu su pirmąja šlovės banga įsitraukiau į audringą gyvenimo būdą, bet sulaukęs 45-erių kardinaliai pasikeičiau. Nustojau gerti ir švęsti, pradėjau daugiau miegoti, dar sykį laimingai vedžiau ir šiandien esu laimingas vyras. Šiemet švęsiu karjeros 50-metį. Pradėjau vaidinti būdamas 16-os. Planuoju dar tęsti bent 10 metų, bet įtariu, kad teks labiau orientuotis į teatro sceną, nes šiuolaikiniame kine beveik nėra vietos septyniasdešimtmečiams senukams. Daviau sau žodį, kad pasitrauksiu, kai autografų pradės prašyti mano fanų senelės“, - ironizavo F. Cluzet ir pridėjo.

„Nenoriu būti pamirštas po mirties. Esu 100% artistas. Norėčiau išbandyti save režisūroje, bet sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau eiti Martino Scorsese ir Clinto Eastwoodo keliais. Galvoju, kad užbaigęs karjerą pasiprašysiu galimybės dirbti ambasadoriumi“.

Nerealios šlovės akimirka

Savo ruožtu Omarui Sy tenka dirbti pašėlusiu ritmu be atokvėpio. Po „Neliečiamųjų“ jis suvaidino jau trijuose filmuose ir žino, kad nuo šiol žiūrovai stebės jį po padidinamuoju stiklu. Paradoksalu, bet išeivių iš Senegalo šeimoje užaugęs ir skurdžią vaikystę Paryžiaus priemiesčiuose praleidęs jaunuolis niekuomet neįsivaizdavo, kad duonai užsidirbs vaidindamas kine.

„Subrendau tame pačiame kieme su aktoriumi Jameliu Debouze (vienarankis prancūzų komikas iš „Amelijos iš Monmartro“, „Asterikso ir Obelikso“) ir futbolininku Nicolasu Anelka. Jamelis nuolat kvietė dalyvauti radijo laidoje ir 2000 m. įkvėpė išbandyti jėgas trumpo metražo filmuke, kurį iki šiol vadinu netyčiuku. Tuo metu neturėdavau pakankamai pinigų, kad galėčiau susimokėti už kino bilietai. Tikrai neįsivaizdavau, kad užaugsiu šalies žmonių garbinamu aktoriumi. Vienu sunkiu momentu jau ketinau grįžti į Senegalą ir įrenginėti ten oro kondicionierius“, - šmaikštavo O. Sy.

„Po „Neliečiamųjų“ mano gyvenimas absoliučiai pasikeitė. Žmonės atpažįsta gatvėje, prieina, sveikinasi, užduoda klausimus, prašo autografų. Filmavimo metu pirmą kartą pasijutau tikru kino aktoriumi. Tikiuosi, kad dabar gausiu daugiau pasiūlymų, nors kol kas labiau atrandu save scenoje su bičiuliais komikais“.

Išbandymai invalido vežimėlyje Po pokalbių su režisieriais aktoriai ruošėsi vaidmenims savarankiškai. Francois Cluzet eksperimentavo ir pratinosi vaidinti negalią, o Omaras Sy liejo prakaitą treniruočių salėse, numetė bent 10 kg, užsiaugino raumenis ir atletiškai sustiprino kūną. „Sėdėjimas invalido vežimėlyje padėjo man patikėti, kad trauma yra dalis mano atminties. Tai buvo kertinis raktas į vaidmens iškodavimą. Atsisėsdavau ir kartodavau tą pačią litaniją: Aš, Cluzet, esu paralyžiuotas, padariau lemtingą klaidą gyvenime ir dabar negaliu gyventi be vežimėlio. Kaip ir Philippe'as, siekiau, kad niekas manęs nesigailėtų, o kartu padariau socialinį eksperimentą.

Pats įsitikinau ir supratau, kad sveiki žmonės kažkodėl ignoruoja judėjimo negalią turinčius likimo nuskriaustuosius. Jie bijo prieiti, vengia akių kontakto, nedrįsta užkalbinti, neskuba pasiūlyti pagalbos, nenori pasidalinti per dieną sukauptais džiaugsmais ir savotiškai atstumia neįgalų asmenį. Pripažįstu, kad nesitikėjau būtent tokių reakcijų, todėl likau paveiktas stiprių emocijų“, - prisiminė F. Cluzet.

Repetuodamas jis ieškojo pačios nepatogiausios pozicijos sėdėjimui. „Norėjau jaustis nemaloniai ir susirangydavau kiek įmanoma nepatogiai, kad jausčiau totalų diskomfortą. Privalėjau izoliuoti savo kūną nuo bet kokių judesių ir pratinausi sustingti. Jeigu žmonės gatvėje manęs nepažino, tai reiškia, kad pavyko įtikinti, kad tikrai negaliu judėti be invalido vežimėlio. Aišku, kad filmavimo metu turėdavo daug netikėtai linksmų momentų. Paveiktas reflekso visai netyčia pakeldavau ranką ar pajudindavau koją, tad reikėdavo perfilmuoti sceną iš naujo. Dabar viską prisimindamas galiu patvirtinti, kad buvo nuostabu nebejausti kūno ir tapti savotišku vaiduokliu, kuris nežino, ką reiškia fizinis skausmas“.

Kad ir kaip būtų keista bei neįtikėtina, bet visi juokingiausi momentai buvo suplanuoti scenarijuje iš anksto. „Režisieriai pasirinko mane, tad jau rašydami scenarijų pritaikė konkrečias situacijas prie mano charakterio. Žinojau, ką turėsiu padaryti, tad intensyviai ruošiausi ir treniravausi. Filmavimo aikštelėje neturėjome laiko improvizacijoms ir eksperimentams.

Vaidmenį „Neliečiamuosiuose“ laikau didžiausia dovana. Filmavimo metu patyriau gausybę nuotykių, kurių negalėjau sau leisti anksčiau. Pirmą kartą nuėjau į Paryžiaus Operą ir stebėjau fantastišką muzikinį šou, vairavau prabangų sportinį automobilį „Maserati“, išsiugdžiau naują pomėgį piešti. Prisipažinsiu atvirai, kad po darželio buvau pamiršęs apie dailę, o čia režisieriai pastatė prie molberto, įdavė teptuką, įjungė muziką ir paskatino pabandyti. Man labai patiko realizuoti save. Tai prilygo nerealiausios svajonės išsipildymui“, - džiaugėsi ir atrodė laimingas O. Sy.

Lengviausiai jam sekėsi susidoroti su linksmu šokio epizodu. „Kartu su režisieriais mus sieja vienoda aistra muzikai ir šokiams. Jie geranoriškai leido pačiam pasirinkti muzikinę kompoziciją, todėl pasiūliau mėgstamiausią ir tuo metu klausomiausią gabalą - Ralpho Johnsono atliekamą „Earth, Wind and Fire“, kurį girdėdamas galėjau atsipalaiduoti ir atsiduoti vaidmeniui“.

Aktorius labiausiai bijojo emocingos scenos prie paveikslo. „Tai buvo sunkiausias momentas. Buvau įsitikinęs, kad teks kartoti gausybę dublių, bet nutiko kažkas magiško ir nufilmavome iš pirmo karto. Man patiko, kad viskas gavosi taip paprastai“.

Sausio mėnesį Omaras jau žinojo, kad įtakingasis prodiuseris Harvey Weinsteinas įgijo teisę rodyti „Neliečiamuosius“ JAV kino teatruose (premjera numatoma 2012 m. gegužės mėnesiui) ir perdaryti prancūzišką komediją į amerikietiškąją versiją.

„Taip, taip, girdėjau, kad mano vaidmenį labiausiai nori atlikti Willas Smithas. Bendri bičiuliai man perdavė, kad jam žiauriai patiko „Neliečiamieji“. Bet vis dėlto manau, kad Willas jau yra gerokai per senas Drisso vaidmeniui. Amžiaus skirtumas tarp nuolankaus prižiūrėtojo ir paralyžiuoto turtuolio čia yra ypatingai svarbus ir reikšmingas“, - mąstė O. Sy.

Amerikiečiai kol kas neatskleidžia, kas galėtų suvaidinti paralyžuotąjį Philippe'ą Pozzo di Borgo. Tačiau net pačiam garsiausiam kandidatui bus sudėtinga prilygti Francois Cluzet benefisui.

„Stengiuosi nedėkoti režisieriams už vaidmenį. Manau, kad tai nėra dovana. Tai mano darbo dalis ir misija, kurią privalau įtaigiai atlikti. Tikras aktorius niekuomet nesako „AČIŪ“, bet jis patiria nuostabių akimirkų, kai išgirsta žiūrovų reakcijas ir žino, kad publikai patiko pasirodymas. Po „Neliečiamųjų“ premjeros labiausiai nustebino kritikų kaltinimai rasizmo skleidimu ir populizmu. Jiems reikėtų pakeisti plokštelę, pozityviau žiūrėti į gyvenimą ir nepamiršti, kad šis filmas pirmiausiai yra pramoga. Nors mes turėjome tikros istorijos pagrindą, bet vis tiek daugelį dalykų pakeitėme, pritaikėme ir savaip interpretavome“, - kalbėjo F. Cluzet.

Kino profesionalas negailėjo gražiausių žodžių dvigubai jaunesniam ir energingam partneriui, kuriam per San Sebastiano kino festivalio uždarymo ceremoniją išpranašavo šlovę ir populiarumo bangą. „Kai sužinojau, kad teks vaidinti su Omaru, tai peržiūrėjau visus jo filmus ir išnagrinėjau jo pasirodymus komikų šou.

Pamačiau Erico ir Olivier ankstesnę komediją „Tokie artimi“ ir supratau, kodėl režisieriai taip pasitiki Omaru, kad ryžtasi skirti jo natūrai visai netinkantį vaidmenį. Jis yra nuostabus ir talentingas aktorius, o kartu žmogus su didele širdimi.

„Neliečiamieji“ pasakoja apie unikalią dviejų vyrų draugystę, tad mums buvo labai svarbu užmegzti kontaktą ir kuo greičiau susidraugauti. Po pirmųjų repeticijų suvokiau, kad Omaras manimi stipriai pasitiki, o mano nuojauta kuždėjo, kad tik nuo jo priklauso filmo sėkmė. Todėl nuolat kartojau, „Prisimink, kad tu vaidini už mus abu. Aš esu neįgalus ir nieko daugiau nebegaliu padaryti“.

Vaidinant kartu aktoriams ypač svarbu pasitikėti savo partneriu, todėl nenorėjau konkuruoti ir varžytis, o stengiausi padėti Omarui atsiskleisti. Kartais mes virsdavome mažais vaikais, kurie žaidžia kiemo smėlio dėžėje ir jaučiasi laimingi, kad sutiko gerą draugą“, - teigė F. Cluzet.

„Francoisas man prilygo didžiam mokytojui. Visuomet žavėjausi juo, o dabar gavau unikalų šansą pasisemti patirties. Man atrodo, kad užmezgėme draugišką ryšį ir supratome vienas kitą natūraliai. Mes tapome gerai draugais repeticijose ir išmokome reaguoti į spontaniškus poelgius. Francois bendravo nuoširdžiai ir atvirai. Kai jis atidarė duris į savo sielą, tai daugiau neuždarė ir kiekvienoje scenoje labai padėjo, nes mano vaidyba buvo paremta instinktais ir reakcijomis, tas šioje vietoje buvo ypač svarbu turėti tokį gerą partnerį. Visos atsineštos baimės išgaravo akimirksniu ir įgavau daugiau pasitikėjimo. Negaliu to pavadinti kitaip negu magija“, - konstatavo O. Sy.