„Malonu gauti apdovanojimą iš savo mokytojo rankų”, – džiaugėsi „Lėlės” teatro aktorė Elvyra Piškinaitė, kai lėlių teatro maestro Vitalijus Mazūras įteikė jai Auksinį scenos kryžių.
„Aukso obelėlė, vyno šulinėlis” – vienintelis lėlių teatro vaidinimas, šiemet nominuotas garbingiausiam Lietuvos teatrų apdovanojimui. Konkurentų neturėjusi spektaklio kūrybinė grupė apdovanojimą per Teatro dienos šventę priėmė trise: režisierius Rimas Driežis, dailininkas Marius Jonutis ir E. Piškinaitė.
Praėjusį šeštadienį „Lėlės” mažojoje salėje E.Piškinaitė kaip tik vaidino „Aukso obelėlę...” pagal lietuvių pasaką.
54 metų aktorės personažas – Pasakotoja. E. Piškinaitė suvaidina ir pakomentuoja visą archajišką pasaką, jos rankoms paklusdami juda M. Jonučio piešti vaizdai.
Aktorė bendrauja su vaikais, skatina juos spėlioti, kas bus toliau, nuramina verkiančius, o pasakai laimingai pasibaigus – išlydi žiūrovus klausydamasi jų komplimentų.
„Tą spektaklį man gera vaidinti. Net po repeticijų eidavau namo šypsodamasi, – kalbėjo E. Piškinaitė. – Tai, galima sakyti, monospektaklis, nors už širmos man padeda aktorė Lijana Muštašvili.
R. Driežis kartojo, kad kiekvienam aktoriui reikia monospektaklio, o aš vengiau, išsisukinėjau. Tada režisierius mane apgavo – pasakė, kad vaidinsiu ne viena, turėsiu pagalbininkų. Susigundžiau. Ir dabar nesigailiu.”
– Naujiena jums buvo ir scenovaizdis, kurį rodote lyg senovišką filmą, nupaišytą ant ilgos juostos ir įrėmintą spalvingomis dėžutėmis?
– Tie judantys vaizdai – mirioramos. Pasaka nupaišyta ant ilgų drobės atraižų. Mūsų scenografiją pagal M.Jonučio eskizus spalvino pusė teatro, kiekvienas atsakingas už konkretų atspalvį.
Nuolatos buvo girdėti: kur dar reikalinga šita mėlyna? O šita žalia? Net ir mažiausias mirioramų taškelis rūpestingai nuspalvintas.
– Gal teatro žmones traukė „stebuklingi žodžiai”, kuriuos spektaklio pradžioje žiūrovams siūlote perskaityti ir pakartoti?
– Kartą susirinko darželio vaikai. Aš jau bepradedanti klausti, ar jie moka skaityti, bet iškart supratau, kad jie dar negali mokėti. Todėl paklausiau: „Skaityti turbūt nemokate?” Neee, atsakė.
Tada, sakau, paprašysiu, kad auklėtojos jums paskaitytų stebuklingus žodžius, kuriuos Karalius ir Karalienė kasdien sako vienas kitam ilgai ir laimingai gyvendami.
Auklėtojos perskaitė: „Aš tave myliu.”
Paprašiau, kad vaikai pakartotų. Kad pasakytų tai vieni kitiems ir parėję pasakytų savo sesutėms, broliukams, mamytėms, tėveliams, močiutėms, seneliams. O kaip jie apsikabina vieni kitus, kai sako šiuos stebuklingus žodžius!
Bet labiausiai man patinka „Aukso obelėlės, vyno šulinėlio” vaidinimai savaitgalį, kai vaikai ateina su tėvais ir kai tėveliai mamytėms, o mamytės tėveliams sako stebuklingus žodžius. Sunkiai, droviai, bet pasako. Girdžiu.
– Kaip jus, aktorę, veikia arti esantys, audringai reaguojantys mažiausi žiūrovai?
– Dar nuo V.Mazūro „Raudonkepurės” premjeros 1993 metais mes su žiūrovais mažojoje salėje artimai bendraujame. Gal kituose vaidinimuose to mažiau numatyta, tačiau bet kokiu atveju salėje aktorius visada gali atsakyti vaikui ar jį nuraminti, ar kreiptis kokio patarimo.
Bet jei kuris, nusigandęs staiga sutemusio teatro ar garsiau užgrojusios muzikos, įsiverkia, belieka švelniai paprašyti, kad mama nekankintų vaiko.
Iš pradžių man ten buvo baugu. Didžiojoje salėje žiūrovai toli – jie kad ir triukšmauja, bet artistai savo tekstą skaito, stengiasi būti išgirsti. Mažojoje salėje neišsisuksi nuo vaiko reakcijos – tai gera bendravimo mokykla aktoriui.
Taip smarkiai bijojusi dabar labai mėgstu mažąją salę ir visus joje vaidinamus spektaklius. Kuriu ten „Coliukę”, „Snieguolę ir septynis nykštukus”, „Baltas pasakas” – tai vis Nijolės Indriūnaitės, mūsų aktorės, dramaturgija, labai man artima. Tebėra ir „Raudonkepurė”.
Suaugusiesiems mažojoje salėje vaidiname „Pasvydo” pagal Antano Strazdo poeziją.
Mūsų, artistų, tame spektaklyje nematyti. Pasislėpę už širmos, ant kelių šliaužiodami vaidiname visą A.Strazdo pasaulį ir labai mėgstame tą dailininkės Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės spektaklį.
Kodėl tik vienas darbas?
Kurdamas „Aukso obelėlę, vyno šulinėlį” režisierius Rimas Driežis rėmėsi istoriniu reginių paveldu: optinių metamorfozių praktika, lėlininkų naudota prieš keletą šimtmečių.
„Aukso obelėlė, vyno šulinėlis” buvo vienintelis spektaklis, nominuotas Auksinio scenos kryžiaus lėlių teatro kategorijoje. Spektaklio autoriai teigė nelaikę to akivaizdžia pergale.
Nors Auksinio scenos kryžiaus laureatai apdovanojimu džiaugiasi ir vertina komisijos atliktą darbą, sprendimas nominuoti tik vieną spektaklį sutrikdė kūrėjus.
„Nejaugi tikrai šį sezoną lėlių teatro kategorijoje tik šis spektaklis buvo vertas jei ne apdovanojimo, tai bent nominacijos?” – retoriškai klausė R.Driežis, kuriam tai buvo jau antras Auksinis scenos kryžius.