Vos pasirodžiusi, ši knyga įsitvirtino perkamiausių leidinių sąrašo viršuje – lietuvius traukia ne tokia jau tolima, bet vis dėlto labai skirtinga Italija. O Ką apie šį savo kūrinį mano patys jo autoriai?
- Jūsų knygą galima skaityti nuo vieno arba kito viršelio. Nuo kurios pusės patartumėte tai daryti?
Paulius: Tai dvi visiškai skirtingos ir savarankiškos knygos. Mano nespalvota, Jurgos knygoje—spalvų fontanas. Tiesa, spalvų yra ir pas mane, bet jos išdėstytos tekstu, žodžiais, įspūdžiais. Mano “Italija” labiau literatūriška, Jurgos—labiau žurnalistinė, reportažiška. Bet, manau, kad abi knygas jungia viena tema—Italija. Neįmanoma pasakoti apie šią šalį, aptarti jos architektūrą, istoriją ar gastronomiją ir nutylėti madą, dizainą.
Jurga: Manau, kiekvienas skaitytojas – individualybė, tai pats ir nuspręs, ar labiau nori skaityti, ar žiūrėti. Mano dalyje nuotraukos – tai ne teksto iliustracijos. Greičiau, atvirkščiai, mano tekstas – tik mažas atspindys to vaizdo, kuriuo noriu išreikšti mados svarbą Italijoje.
Todėl manau, kad nors kiek apie madą ir estetiką išmanantis Lietuvos žmogus – verslininkas, bankininkas, restorano vadybininkė arba grožio centro vadovė pradės knygą vartyti nuo mano dalies. Kita vertus, mano „spalvotoji“ knyga gali visai nesudominti žmogaus, kuris nesidomi mada, tokiais vardais kaip Domenico Dolce ir Stefano Gabbana, Anna Molinari, Moschino…
- Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš italų, o kurios tos tautos atstovų savybės yra nemalonios?
Paulius: Apie italų vėlavimą, žodžio nesilaikymą, „mafijozinę” kultūrą, netvarką gatvėse prirašyta ir pripasakota. Kai kas - tiesa, o kai kas - kritinė stereotipų masė, kuri slegia šią šalį. Bet nuo to blogiau ne italams, o mums, - tiems, kurie Italiją matome per iškreiptą stereotipų veidrodį. Galima būtų sudaryti stereotipinių žodžių ir savokų dešimtuką, kuriuos išberi ir jau esi Italijoje. Keisčiausia, kad šioje šalyje nė karto nebuvę žmonės tariasi viską žiną apie ją. Stereotipų galia yra beprotiška!
Milano Kunderos žodžiais tariant, lietuviai iš italų galėtų pasimokyti nepakeliamo būties lengvumo. Mokėjimo patirti džiaugsmą kartojant paprastus, kasdieniškus ritualus.
Jurga: Mane italai išmokė pasijuokti iš savęs, nesureikšminti net bjauriausių gyvenimo įvykių. Iš italų, manau, reikia pasimokyti sveiko paviršutiniškumo, mokėjimo džiaugtis. Gimė žmogus – jie džiaugiasi, mirė – irgi ploja, kad nugyveno gražų gyvenimą.
Pilni restoranai seniokų, kurie nesėdi savo namuose ant pinigų maišo. Nėra jie jokie turtuoliai, tiesiog nemėgsta laukti juodos dienos. Geriau su draugais kartu eina suvalgyti picą. Jie gyvena lyg žaisdami. Laimėjimai ateina tarsi savaime.
Man daro įspūdį, kad mokykloje tarp vaikų neskatinama konkurencija. Mokiniai nežino vienas kito pažymių, kiekvienas turi savo atskaitos tašką. Ir tai – nuo pradinės mokyklos. Nesimoko tam, kad pralenktų kitą. Aš mokiausi kitokioje mokykloje. Visada buvau skatinama kitus pralenkti, būti geriausia, visada laimėti. Italai jau mokykloje išmokomi susitaikyti su pralaimėjimu. Tada mažėja traumų.
Man patinka ir tai, kad italai žmones vertina ne pagal odos spalvą, o pagal mokėjimą bendrauti, išreikšti save. Tačiau labai nervina biurokratija. Vienam dokumentui gauti reikia paskirti ištisas savaites… Aš nesu kantri.
- Kuo labiau jaučiatės – italais ar lietuviais, po daugelio metų praleistų toje šalyje?
Paulius: Kai per dvi dienas nulekiu du su pusę tūkstančio kilometrų iš Lietuvos į Romą, o paskui dar dvi su puse valandos suku ratus gatvėmis, ieškodamas, kur galima būtų pastatyti automobilį, pasijuntu labai įtūžusiu lietuviu.
Jurga: Italijoje jaučiuosi lietuve, o Lietuvoje pastebiu, kad įgijau daug itališkų bruožų. Ypač tai atsispindi kai kuriose gyvenimo srityse – madoje, grožio terapijoje, gastronomijoje. Tik pabandykite su manimi pradėti ginčytis dėl mados tendencijų, dėl mados reikšmės gyvenime – jokio pasigailėjimo nesulauksite.
Juk pati praėjau Italijoje šitą mėsmalę ir supratau, kad vis tiek turėsiu su jais sutapti, priešingu atveju, reikės keisti valstybę. Bet mados srityje niekada nejaučiau atmetimo reakcijos, greičiau – gastronomijoje. Bet ir čia teko nuleisti galvą. Dabar italams už įgytą patirtį esu dėkinga. Gal todėl linkiu sveikai gyventi lietuviams, aršiai juos mokau itališkų virtuvės tradicijų. Juk italai ilgaamžiai, tai kodėl nepasinaudoti jų patirtimi?
Kita vertus, žmogaus prioritetus gyvenime nulemia jo kompleksai, baimės. Jie nuveda į vieną ar kitą pasaulio vietą. Italijoje atsiradau vedama medikų baimės. Jaučiausi tikra lietuvė, man buvo labai sunku atverti paslaptis, pasipasakoti, ko bijau, kas mane kankina.
- Ar norėtumėte likusią gyvenimo dalį praleisti šalyje, apie kurią parašėte jau antrą knygą?
Paulius: Atvažiavęs į Vilnių matau labai daug Italijos: mada, virtuvė, architektūra, vis labiau pietietiškas, nevaržomas tautiečių temperamentas… Kartą šviesios atminties Danielai Lozoraitis aiškinau, kokie mes esame ramūs, šaltakraujiški šiauriečiai. Ji tik nusijuokė: „Jūs, lietuviai - šiauriečiai? Jūs esate šiaurės neapoliečiai, štai kas jūs esate”. Žodžiu, Italijos Lietuvoje yra daug. Lietuvos Italijoje - nelabai. Bet „Ryanair” šią problemą išsprendžia per dvi su puse valandos.
Jurga: Buvau ne kartą susikrovusi lagaminą, stovėjau ant savo namų durų slenksčio Lietuvoje. Bet, matyt, dar turiu neišspręstų problemų, kad vis sugrįžtu į tą pačią šalį. Lietuvoje turėčiau brangiai mokėti psichologams, Italijoje – vis atsirandu greta tokio žmogaus, kuris man parodo išeitį.
Daugiausia, tai – žmonės, kuriuos kalbinu interviu metu. Garsūs mados kūrėjai – dizaineriai. Prieš porą metų, kritiniu mano gyvenimo momentu dizaineris Brunello Cucinelli, tarsi jis būtų mano tėvas, interviu metu sako: „Kodėl bijai padėti akmenį ant to, kas jau atsitiko. Juk esi jauna, stipri, graži. Gal tavęs laukia nuostabi ateitis? Tai nebijok įžengti pro naujas duris“.
Dizainerių patirtis, pamokymai man – lyg artimiausių šeimos žmonių. Apie juos, Italijos garsenybes, sekanti mano knyga. Ji – jau paruošta.