Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje vykstanti tradicinė Baltijos meno trienalė šįmet dar sykį labai pasikeitė. Joje neliko vietos ne tik tapybai ar grafikai, bet ir instaliacijoms. Vietoj kelis mėnesius trunkančios didžiulės parodos kuratoriai publikai pasiūlė vos 12 dienų renginį, skirtą performansui ir kinui. Jį pavadino Mindaugo trienale.
Trienalės kuratorių komanda – tarptautinė. Jos kino programą, kurią kasdien galima pažiūrėti atnaujintoje ŠMC kino salėje, sudarė Londono tarptautinės menų agentūros LUX direktorius Benjaminas Cookas.
Performansų dalies kuratorė – šios meno srities žinovė, performansų festivalių rengėja, Roterdamo „Witte de With” meno centro direktorė Defne Ayas. Ji padėti pakvietė Niujorke gyvenančių performansus kuriančių menininkų porą – Michaelį Portnoy ir I. Misevičiūtę.
Trumpam į gimtinę sugrįžusi 30 metų I. Misevičiūtė sutiko su „Lietuvos ryto” skaitytojais pasidalyti mintimis apie performanso vietą šiandienėje meno erdvėje ir svarbesnius Mindaugo trienalės akcentus.
– Jūs tarp trienalės kuratorių – vienintelė lietuvė. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad jums kilo mintis pagrindinį renginio personažą pavadinti Mindaugu?
Ar sunku buvo rasti aktorių, kuris sutiktų imtis tokio neįprasto vaidmens?
– Pažinojau pagrindinę trienalės kuratorę D.Ayas, kuri ne vienus metus rengė svarbų performansų festivalį „Performa” Niujorke. Todėl kvietimas nebuvo netikėtas.
Manau, kad mus su M. Portnoy ji pakvietė pirmiausia todėl, kad žinojo, jog esame kuravę performansų renginius. Tai visai kas kita nei dirbti su tradicine vizualiojo meno paroda.
Žinoma, aš galėjau daugiau prisidėti prie trienalės koncepcijos kūrimo, nes žinau Lietuvos kontekstą, čia paplitusius stereotipus, įvairiausių žvaigždžių kultą.
O dėl herojaus? Kiekvienas lietuvis pažįsta bent vieną Mindaugą. Mindaugas reiškia „daug menantis”, todėl pamanėme, kad tai galėtų būti žmogus, kuris turi daug minčių. Labai tinkamas personažas performansui.
Surasti aktorių, kuris dalyvautų menininkų sumanytuose performansuose, nebuvo sunku. Lietuvoje – daug gerų aktorių, nors ne visi domisi kitomis meno sritimis: vizualiuoju menu, šokiu, muzika. Darius Gumauskas – vienas tokių. Mūsų pasiūlytos žaidimo taisyklės jam buvo įdomios.
– D. Gumausko vaidinamas Mindaugas ne tik padeda įgyvendinti įvairių menininkų performansus, bet kartu yra ir būsimo filmo herojus?
– Taip, tai turbūt viena pirmųjų trienalių pasaulyje, kurios metu bus nufilmuotas ilgametražis vaidybinis filmas. (Juokiasi.) Britų menininkas Markas Aerialas Walleris kasdien sukuria trijų minučių epizodą naudodamas trienalę kaip filmo veiksmo vietą.
Be Mindaugo (D. Gumausko), filme yra ir daugiau aktorių, ir sava istorija. Ji labai susijusi su trienale. Filmuojama beveik kasdien, kiekvieno Mindaugo performanso metu. Savo vaidmenis jau atliko trienalės kuratoriai, o šiuo metu ryškėja intriga tarp Mindaugo ir vienos iš aktorių.
– Kuo jus pačią sudomino performansas? Juk Kauno universitete baigėte politologiją, Amsterdame studijavote Europos istoriją ir kultūrą, kodėl pasirinkote ne tyrinėtojos, o menininkės, kuratorės karjerą?
– Performansas mane sudomino tuo, kad jis nepaiso jokių ribų ir sujungia daug kitų menų – teatrą, šokį, improvizaciją, scenografiją. Čia viskas leistina. Išraiškos priemones galiu rinktis iš labai plataus kultūrinio lauko.
Tiesa, kartu performanso vardu dažnai vadinami gana skirtingi kūriniai. Reikėtų skirti vizualiojo meno atstovų kuriamus performansus ir performanso teatrą. Jie dažniausiai rodomi skirtinguose festivaliuose. Aš, kaip kuratorė, tyčia stengiuosi juos parodyti viename renginyje, kad būtų galima pasimėgauti įvairove.
Kai performansą kuria dailininkai, vizualiojo meno kūrėjai, jiems svarbiausias dalykas – koncepcija. Aktorinis atlikėjo meistriškumas nebūtinas.
Performanso teatrui aktoriaus meistrystė ir jo charizma – svarbiausi dalykai. Kūną ir emocijas čia būtina valdyti ypač profesionaliai, o koncepcija lieka antrame plane. Toks performansas – tai maždaug valandos trukmės spektakliukas, o ne dvidešimties minučių akcija, kaip įpratę vizualiojo meno kūrėjai.
– Nors Mindaugo trienalė jau įpusėjo, susidaro įspūdis, kad daugelį įdomiausių renginių palikote pabaigai. Ką būtų ypač svarbu pamatyti šią savaitę?
– Džiaugiamės, kad pavyko pasikviesti tokio lygio žvaigždę kaip belgų menininkė Miet Warlop. Ji su lietuvių aktoriais sujungs kelis savo darbus ir sukurs specialią versiją šiai trienalei.
M. Warlop šiuo metu gastroliuoja Latvijoje, todėl nesunkiai galės atvykti į Vilnių su visu rekvizitu.
Juk jos spektakliuose įvairūs daiktai be galo svarbūs.
Jos absurdo istorijų personažai – sužmoginti daiktai ir sudaiktėję žmonės. Tarkim, po sceną gali vaikštinėti smalsi dėžė ar stalas su dailiomis merginos kojomis. M. Warlop grįžta prie pačių humoro šaknų, kai juokaujama ne žodiniu, o vizualiu lygmeniu.
M. Warlop pasirodymas – penktadienio vakare, o ketvirtadienį – tikrai verta dėmesio Rimanto Šapausko „Karalystė”.
Įdomu, kad R. Šapauskas net nenustebo, kai pasiūlėme jam dalyvauti trienalėje. Jis iš karto suprato, kodėl mes jį pakvietėme, ir pasiūlė savo scenarijų.
Sekmadienį trienalę uždarys islandų pasididžiavimas – dailininkas ir muzikas Ragnaras Kjartanssonas su garsiuoju Roberto Schumanno dainų ciklu, atliekamu labai netradiciškai.
Garsenybes paliko Mindaugo trienalės pabaigai
Žymiausius vardus, provokuotojus ir mistifikuotojus Mindaugo trienalės kuratoriai paliko renginio pabaigai. Žinomų menininkų kūriniai, kurie bus rodomi didžiojoje ŠMC salėje, atitinka trienalės dvasią, visi jie – keisti, siurrealistiški, ironiški.
Rugsėjo 6 d. 18 val. komikas R. Šapauskas rodys performansą „Karalystė”. Tai aktoriaus žvilgsnis į save ir į žiniasklaidos, ypač televizijos, įtaką žmogui, į kritinio mąstymo išnykimą, paslėptą „stiprios rankos” ilgesį. Mindė – ne XIII amžiaus Mindaugas, o šių dienų karalius iš televizoriaus, su visu savo dvaru ir lėkštų pramogų karalyste atsiradęs kitoje ekrano pusėje. Piktas ir kvailas vienos dienos karalius sėdi soste. Siurrealistinis farsas tęsiasi, realybės pojūtis nyksta. Nebeaišku, kur yra žmogus, o kur – tik dekoracijos.
Rugsėjo 7 d. 20 val. publiką stebins keisti belgų menininkės M. Warlop personažai. Naujausiame darbe ji kuria dar vieną keisto pasaulio viziją. „Tragiški herojai” – tai dinamiškų, nedidelių sceninių elementų – gyvų paveikslų ir skulptūrų, trumpų vaidinimų – kompozicija. Menininkės kūrinių žiūrovus stebina gauruotos beveidės būtybės, begalvės moterys, milžiniškos vyriškos kelnės ir nejaukūs pasikalbėjimai tarp kūno dalių.
Rugsėjo 8 d. 20 val. lietuviams pažįstamas prancūzų menininkas ir muzikas B. Seroras pristatys savo pseudonimą – Benjaminas Serorras, kuris menininkui tapo įrankiu, padedančiu tyrinėti magijos pritaikymo kasdienybėje galimybes.
Rugsėjo 9 d. 20 val. vienas įdomiausių Islandijos menininkų – dainininkas, kompozitorius, dailininkas ir performansų kūrėjas R. Kjartanssonas pristatys XIX a. vokiečių kompozitoriaus R. Schumanno ir poeto H. Heine’s sukurtą 16 dalių dainų ciklą apie atstumtą įsimylėjėlį.
