Šio įvertinimo ji sulaukė už beveik dvidešimt metų rašytą knygą „Dulkėto erškėčio ugny“ apie mažai žinomą tragiškos lemties poetą Antaną Kalanavičių (1945-1992). Biografinį leidinį šiemet išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Laureatė labiau džiaugėsi ne jai skirtu apdovanojimu, o tuo, kad jai šitaip pavyko iki Vaižganto atvesti buvusį savo gyvenimo draugą poetą A. Kalanavičių, kurio vienintelė kūrybos rinktinė buvo išleista tik praėjus porai metų nuo ankstyvos mirties. Vaižganto premiją už grožinės kūrybos ir žurnalistikos dermę kasmet skiriančios Lietuvos rašytojų ir Lietuvos žurnalistų sąjungos bei šiemet prie jų prisidėjusi Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija laureatę šįkart išrinko iš šešių pretendentų.
„Aš noriu pavesti Vaižganto globai Aukštybėse dar visai neseniai, tik prieš dvidešimt metų, ten iškeliavusį poetą Antaną. Vaižgantui patiktų jo kūryba – jam, deimančiukų ieškotojui, tiktų ir toks Dzūkijos titnagas“, – kalbėjo P. Dumšienė. Pasak laureatės, Vaižgantas jai primena Saulę, o Antanas Kalanavičius savo prigimtimi būtų panašus į paukštį, skriejantį vėjyje.
Rudeninių Vaižgantinių tradiciją Aukštaitijoje, Svėdasų krašte, viešnia palygino su poetinėmis Antaninėmis, rengiamomis A. Kalanavičiaus gimtajame Varėnos krašte, Nedzingėje. Prie Juodžiaus Kelmo tą rugsėjo popietę skambėjo ir dzūkiškos dainos, kurias čia atvežė savo krašto „martelę“ P. Dumšienę į Aukštaitiją palydėjusios Nedzingės moterys.
Mažosios Vaižganto premijos, kurią skiria Svėdasų seniūnija už Svėdasų kraštą garsinančią kultūrinę veiklą, laureatu šiemet tapo aktorius Ferdinandas Jakšys. Tačiau jam nupintu ąžuolo lapų vainiku teko pasidabinti jaunesniajai jo sesutei uteniškei verslininkei Žanetai Kubickienei, nes jos brolis tą savaitgalį vaidino Londone gyvenantiems lietuviams.
Abiejų Vaižganto premijų laureatai per Vaižgantines pirmąsyk buvo sodinami į karališkąjį krėslą, kurį šiai šventei sukūrė svėdasiškis tautodailininkas medžio drožėjas Aleksandras Tarabilda.
Per Vaižgantines buvo pristatyta ir Svėdasų klebono Vydo Juškėno pašventinta šio menininko ką tik baigta kurti skulptūrinė kompozicija, skirta Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ herojams, iškart gavusi „Vaižgantinių arkos“ vardą. 2011-ųjų rudenį A. Tarabilda pirmajame jos fragmente įamžino Severiutę ir Mykoliuką, šiemet šalia jų stojo ir Rapolo Geišės skulptūrinis atvaizdas, o visus juos sujungė Vaižganto mintis arkoje: „Aš čia gyvenau... taikių žmonių meile“.
