„Visi žinome tik kur ji stovi, o ar reiškia kažką daugiau?“ - klausė antradienio rytą surengtoje spaudos konferencijoje O. Koršunovas.
Lapkričio 29 d. Nacionaliniame dramos teatre premjera taps beveik prieš dvejus metus mirusio poeto, vertėjo ir dramaturgo Justino Marcinkevičiaus sovietmečiu parašyta poetinė drama „Katedra“, kelianti ne tik laisvos Lietuvos idėjas, bet ir amžinas neapykantos, meilės, menininko maišto temas.
Režisierius sako, kad kūrinys „deja“ aktualus ir šiandien: „L. Stuoka-Gucevičius, statydamas Katedrą, iškėlė demokratijos, laisvo žmogaus klausimus, kurių šiandien vengiam“. O. Koršunovas apgailestavo, kad „kaip neturėjome katedros kūrinio parašymo metu, taip neturime ir šiandien“. Anot jo, kasdien praeiti pro nieko nereiškiantį pastatą negana.
Ypatingu dėmesiu žmogui pirmiausia kaip kūno ir kraujo dermei pasižymintis O. Koršunovas, panašu, išliks ištikimas savo braižui ir naujausiame spektaklyje. „Kai kurios temos man visada išlieka keliančios daug klausimų, iš kurių vienas svarbiausių yra kūrėjo problema“, – konferencijoje dėstė režisierius, prisipažinęs, kad „Katedroje“ tapatinasi su Lauryno personažu, degančiu Katedros atstatymu.
Šiuolaikinių pjesių pastatymais garsėjantis režisierius, nors šįkart imasi romantinėmis idėjomis dvelkiančios dramos, daug istoriškumo nežada - spektaklyje praeitis jungta su dabartimi.
Seno teatro įspūdžio ir istorijos nuobodulio pripažino bijojęs ne tik režisierius, bet ir pagrindinį vaidmenį atliekantis Marius Repšys. O. Koršunovo režisuotame „Išvaryme“ sužibėjęs jaunasis aktorius sako, kad praėjusio etapo žymių visiškai išvengti nepavyko. „Man regis, „Išvarymo“ aktoriai į spektaklį atsinešė ir naujų temų“, - sakė Vandalo vaidmeniu išgarsėjęs aktorius.
Paprastą jauną kaimietį, išvykusį į Europą, ten gavusį puikų išsilavinimą ir pamačiusį pasaulį bei kupiną idealizmo sugrįžusį į tėvynę su viltimi prikelti gimtąjį miestą vaidinantis M. Repšys užsiminė ir apie šių dienų „laurynus“, laimės ieškančius svetur.
