Sostinės Radvilų rūmuose atidaryta paroda „Sveika, jūra! Marinistiniai peizažai XVII–XX a. tapyboje” pasmerkta populiarumui.
„Dabar toks laikas – greitai sutemsta, gamtoje ilgiau nepabūsi. Todėl nors muziejaus salėje galima pasidžiaugti jūra”, – sakė R. Budrys.
Ištraukė iš saugyklų
Nė vieno parodoje „Sveika, jūra!” pristatomo darbo kuratorės Dalia Tarandaitė ir Ilona Mažeikienė nepasiskolino iš veikiančių muziejinių ekspozicijų. Visi ištraukti iš saugyklų. Todėl net rimti menotyrininkai per atidarymą nustebę stabtelėdavo prie įspūdingų, bet beveik nematytų žinomų autorių darbų: „Kodėl jie taip ilgai nebuvo rodomi?”
Radvilų rūmų salėse eksponuojama 70 įvairiausių jūros peizažų. Beveik pusė jų pasiskolinta iš Kauno M. K. Čiurlionio muziejuje saugomos M. Žilinsko kolekcijos, kiti – iš Dailės muziejaus rinkinių.
Pirmoje salėje – klasikinė marinistika, tęsianti olandų tradiciją. Toliau – romantikų mėgtos audros, kurių autoriams apšvietimo ir dinamikos efektai buvo svarbesni nei tapomo vaizdo realizmas.
Vienoje salių – tik jūra ir dangus. Pabaigoje – sugrįžimas į krantą: ramios pakrantės ir atšiaurūs fjordai.
Neturime jūrinio mentaliteto
Daugiausia parodoje – užsienio menininkų darbų. Tarp jų ir žymiausių Rusijos marinistų Ivano Aivazovskio (1817–1900), Aleksejaus Bogoliubovo (1824–1896) drobės. Nemažai ir XIX a. Vokietijoje kūrusių menininkų paveikslų. Tarp jų – norvego, armėno, net japono. Lietuvos dailininkų darbų nedaug. Nors turime jūrą, marinistika niekuomet nebuvo svarbus Lietuvos tapybos žanras.
„Dažnai užtenka vieno žmogaus, kuris sukelia susižavėjimo vienu ar kitu žanru bangą. Mūsų tapytojai labiau mėgo pajūrio vaizdus, neturėjome iškilių marinistų. Gal jų būtų atsiradę, jei į JAV nebūtų emigravęs Česlovas Janušas. Įdomu, kad šis lietuvių dailininkas gimė Feodosijoje (Ukraina), kur dirbo ir gyveno I. Aivazovskis”, – sakė D. Tarandaitė.
Parodoje galima pamatyti Jono Mackevičiaus (1872–1954), Petro Kalpoko (1880–1945), Adomo Galdiko (1893–1969) peizažų su jūros motyvais. Daugeliui atradimu gali tapti nemažai įspūdingų jūros peizažų nutapiusio vilniečio Česlovo Znamerovskio (1890–1977) kūryba.
Bet tai tik lašas jūroje. Vilniaus aukciono vadovės Simonos Makselienės manymu, tik psichologai ar antropologai galėtų atsakyti, kodėl nuo seno gyvendami prie jūros lietuviai nesijaučia esantys jūrinė tauta.
„Lietuviai – žemdirbiai, kuriems svetimas jūrinis mentalitetas. Jiems daug mielesnis peizažas su karvėmis, šieno kupetomis. O jūra – kelionės, neramus ir nepastovus gyvenimas, audros. Lietuviškam būdui tai svetima. Gal todėl ir mūsų tapybos istorijoje nerasime senos marinistinio peizažo tradicijos.
Tiesa, buvo Č. Janušas, dabar Klaipėdoje yra Edvardas Malinauskas, dar keli, bet iš esmės ši tema devalvuota iki gatvės meno lygio. Neturime tokio tapytojo, kurį būtų galima palyginti su rusų I. Aivazovskiu ar britų Williamu Turneriu, todėl mūsų žmonės nėra pajutę tikrojo marinistinio peizažo grožio”, – įsitikinusi S. Makselienė.
Kaip neperžengti kičo ribos
Vilniaus aukciono vadovė prisiminė, kaip suklydo prieš dvejus metus sumaniusi jūros temai skirtą meno aukcioną rengti Klaipėdoje. Išaiškėjo, kad klaipėdiečiai pavargę nuo uostamiesčio specifikos, jiems norisi meno, kuris nebūtų akivaizdžiai orientuotas į jūrą.
„Gal lietuviams maloniau pailsėti prie jūros, o ne tapyti. Ji dažnai yra tiesiog per daug graži. Kai tai perkeliama ant drobės, kyla pavojus nusisaldinti, sukurti kičą, kurio šiandien yra tikrai daug”, – svarstė Klaipėdos Prano Domšaičio galerijos direktorė Kristina Jokubavičienė.
Ji nenorėjo sutikti su tuo, kad klaipėdiečiai yra pavargę nuo jūros. Pasak direktorės, P.Domšaičio galerijoje įrengtą marinisto Č. Janušo ekspoziciją mielai lanko ne tiktai atvykėliai, bet ir miestiečiai.
„Kai Č. Janušas rengdavo parodą kokiame nors kultūros židinyje Niujorke, visus darbus mūsų išeiviai išpirkdavo jau iš vakaro. Ypač populiarūs buvo jo naktiniai peizažai – jūra mėnulio šviesoje ar vakaro saulės spinduliuose.
Tai labai pavojingi motyvai menininkui, bet Č. Janušui pavykdavo neperžengti kičo ribos”, – pasakojo K. Jokubavičienė.
Vaizduoja laivus ir jūrų mūšius
Marinistinis (lot. „marinus” – jūrinis) peizažas, kaip savarankiška kūrybos sritis, susiformavo XVII a. Olandijoje. Dėmesį jūrai ir laivams lėmė žvejybos ir jūrų prekybos svarba Olandijos ekonominiam suklestėjimui, besitęsiantys jūrų karai su Britanija, kitomis šalimis.
Atsirado dailininkų, kurie tapė tik marinas. Savo kūriniuose jie vaizdavo garsių laivų „portretus”, jūrų mūšius ir pergales, laivus, įplaukiančius į uostus, stovinčius nuleistais inkarais, plaukiančius ramia ar audringa jūra.
Olandų marinistai ištobulino vandens, atmosferos, besikeičiančio apšvietimo, šviesos atspindžių vandenyje perteikimo tapybos kūrinyje priemones. Jų suformuotais principais tradicinė įvairių šalių marinistinė tapyba remiasi iki šių dienų.