Režisierės Dalios Ibelhauptaitės kūrybinės komandos nariai nuolat keliauja po pasaulį, tad norint juos suburti draugėn teko pasitelkti internetinio telefono tinklą skaipą. Virtualioje spaudos konferencijoje dalyvavo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas Gintaras Rinkevičius, solistai Edgaras Montvidas, Liora Grodnikaitė, Laimonas Pautienius.
Pristatydama „Verterio“ sugrįžimą į sceną, Vilniaus miesto operos meno vadovė D. Ibelhauptaitė prisiminė: „Tai buvo mums labai neįprastas pastatymas. Iki 2008–ųjų visi mūsų darbai buvo didelio užmojo. O čia atsirado minimalistinis žvilgsnis, sutelktas į žmogų, į jo vidų, psichologiją ir jausmus, į save. Dekoracijas tada sukūrė anglų dizaineris Jonas Morrellis, subtilius, elegantiškus, vidine aristokratija dvelkiančius kostiumus - Juozas Statkevičius.
Lietuvos žiūrovams ir man pačiai iš tiesų yra didelė dovana, kad šį kartą atlikti pagrindinių vaidmenų į Vilnių grįžta mūsų magiškasis duetas. Tai - E. Montvidas, kuris tuomet nepaprastai įspūdingai sukūrė Verterio vaidmenį ir už jį buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, bei ypač retas svečias Lietuvoje - L. Grodnikaitė, mūsų pirmoji Šarlotė. O atlikti Albero vaidmens iš Vokietijos grįžta L. Pautienius.
“Verteris” buvo labai mėgstamas žiūrovų, kolektyvas gavo daug žiūrovų laiškų. Ko gero, nėra ko tuo stebėtis, nes juk dažnai žmogus bent mažyte savo prigimties dalele nori būti romantikas. Mes, matyt, jaučiame XIX amžiaus, tikrų jausmų, aistringos meilės ir pasiaukojimo ilgesį. Verterio meilė besąlygiška, jis visiškai atsiduoda ir susinaikina vardan meilės. Žiūrėdami į svajotoją Verterį, matyt, kiekvienas norime truputį pamatyti save, patikėti, kad ir mes galėtume taip mylėti ir taip pasiaukoti. O sekdami visus dramatinius Šarlotės pasirinkimo momentus, tikriausiai prisimename save jaunystėje, kai tam tikru metu reikėjo pasirinkti tarp audringo geismo, aistros ir saugaus, patogaus gyvenimo."
Solistai, maestro G. Rinkevičius ir režisierė D. Ibelhauptaitė skaipu dalijosi mintimis apie praėjusius ketverius metus, J. Massenet muziką, Verterio dramą ir svarbiausia - sugrįžimus: G. Rinkevičiaus iš Maskvos, E. Montvido – iš Prancūzijos, Limožo operos teatro, kur jis “Rigolete” atliko Hercogo vaidmenį, L. Grodnikaitės - iš Londono, L. Pautieniaus - iš Vokietijos.
- “Verteris” dažnai vadinamas kamerine opera. Kokie orkestro ir dirigento uždaviniai statant būtent tokią operą? - D. Ibelhauptaitė teiravosi G. Rinkevičiaus.
- Nesutikčiau, kad „Verteris“ yra kamerinė opera. Gal iš pat pradžių ji gali tokia pasirodyti, tačiau trečiasis ir ketvirtasis veiksmai tikrai peržengia kamerinės operos ribas ir muzikine prasme, ir siužeto dramatizmu. Ši opera man nepasirodė smulkesnė negu kai kurie Giacomo Puccini scenos kūriniai. Tikrai nemanau, kad „Verterį“ galima vadinti kamerine opera vien dėl to, kad nėra choro, didelių ansamblių, nedaug veikėjų.
Jeigu prisimintume istoriją, po Johanno Wolfgango Goethe romano “Jaunojo Verterio kančios” pasirodymo atsirado vadinamasis Verterio sindromas - padaugėjo savižudybių, kai kuriose šalyse romanas net buvo uždraustas. Dabar „Verterio“ siužetas nebėra toks skandalingas, bet jis buvo labai skandalingas anuomet, XVIII a. pabaigoje. Jeigu net valstybių politikai uždrausdavo romaną, tai ir kameriniu romanu ar kamerine opera „Verterio“ niekaip negalima vadinti.
- Kuo ši opera išskirtinė muzikos prasme?
- Jai būdingas sentimentalumas, jausmingumas, lyrizmas. J. Massenet sukuria būtent tokią prancūzišką atmosferą, kokią jau vėliau iš jo perėmė Claude'as Debussy, Maurice'as Ravelis, kiti muzikos impresionistai.
- Prancūzų muzika Lietuvoje nėra atliekama taip dažnai kaip italų ar rusų. Kodėl?
- Prancūziška muzika Lietuvoje iš tiesų buvo nepelnytai pamiršta. Aišku, Giuseppe Verdi operos pasaulį valdo jau 200 metų ir valdys dar artimiausius penkis šimtus. Tai nėra blogai, tačiau rimti operos teatrai prisimena ir kitokią muziką – Wolfgangą Amadeų Mozartą, Richardą Wagnerį ir, be abejo, visą prancūzišką muziką. Vokališkai ji labai tinka kai kuriems solistams. Man atrodo, kad E. Montvidui ypač artima būtent tokia prancūziška lyrika.
- Ką jums, kaip dirigentui, reiškia kelerių metų distancija ir galimybė grįžti prie tos pačios medžiagos?
- Labai gerai grįžti po tam tikro laiko - tada gali padaryti išvadas, kas buvo ne taip, ką reikėtų tobulinti. Keičiasi mano, kaip dirigento, supratimas, kyla solistų meistriškumas. Nėra paprastos muzikos ir niekada nebūna taip, kad vieną kartą išmokai, padirigavai ir paskui nereikia mokytis iš naujo. Reikia. Reikia daug ką prisiminti , daug ką tobulinti. Mūsų, muzikantų, gyvenimas tuo ir įdomus, kad į tą pačią upę įbristi antrą kartą niekada negalime.
- Atlikti “Verterio” grįžta stipriausios lietuvių solistų pajėgos E. Montvidas, L. Grodnikaitė, L. Pautienius. Kuo jie praturtina “Verterio” muzikinę dramą?
- Edgaras tobulėja, Laimonas tobulėja, Liora tobulėja. Manau, kad tai bus kitoks spektaklis negu prieš ketverius metus. Bus geresnis suvokimas, įdomesnė drama, ją atskleisime profesionliau. Šie solistai tikrai auga ir, ačiū Dievui. Mes su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru stengsimės gerai akompanuoti, kad jie jaustųsi patogiai.
* * *
- Ką jums reiškė Verterio vaidmuo tada, prieš ketverius metus? Kuo jums labiausiai imponavo šis personažas? -- D. Ibelhauptaitė klausė E. Montvido.
- Tai vienas didžiausių mano dainuotų vaidmenų, pilnas psichologinės savianalizės ir įvairiausių spalvų, apimantis visą jausmų gamą. Jo charakteris skleidžiasi nuo šviesiausių tonacijų, vis tamsėja ir finale pražūva dėl aistringos meilės. Tenoro repertuare nedaug tokių vaidmenų. Dabar į personažą bandau pažiūrėti iš kitos pusės ir matau tai, ko nemačiau tada. Tuomet jį labiau idealizavau, suromantinau, gal net susentimentalinau. Dabar kalusiu: kodėl jis, vos pamatęs Šarlotę, taip ją įsimyli, kad net susinaikina? Kodėl jis, išgirdęs vaikų balsus, nutaria, kad jie geresnės būtybės už jį? Dabar jo charakteryje įžvelgiu netgi tam tikrų patologinių momentų, o tai iš tiesų suteikia įdomesnių spalvų. Tai didžiulė, ilga kelionė.
- Kokia bus jūsų Verterio kelionė šį kartą?
- Klausiu savęs, kodėl jis pasielgė būtent taip, o ne kitaip. Nesakau, kad dabar bandysiu Verterį vaizduoti kaip psichopatą, kuris tik pamatęs moterį beprotiškai ją įsimyli. Bet man būtų įdomus profesionalaus psichologo požiūris, kodėl šis jaunuolis taip galėjo pasielgti.
Be to, praėjo keleri metai. Tikiuosi, kad aš, kaip dainininkas, brendau, tad galbūt ir klausytojai išgirs mano balse naujų niuansų, pamatys naujų personažo charakterio bruožų.
- Verteris, be jokios abejonės, geriausias jūsų vaidmuo Lietuvos scenoje, vienas detaliausiai sukurtų aktorinių darbų, prilygstančių kino aktorystei. Kaip kuriate vaidmenis, nuo ko pradedate ir kaip susideda ta mozaika, kad scenoje kiekvieną sekundę pripildote įvairiausių spalvų. Jūs scenoje mylite, jūs scenoje mirštate ir žiūrovas tiki, kad ten esate jūs...
- Sukurti operos vaidmenį trunka ne savaitę, dvi ar mėnesį. Tai didelis darbas, kuris prasideda dar prieš mokantis muzikos, teksto. Įkvepia visa aplinka. Jei užsidaryčiau tiktai tarp keturių operos sienų, mažai ką laimėčiau, nes yra labai daug informacijos, kuri padeda. Tai - literatūra, tekstai, laiškai. Reikia nepatingėti tos informacijos paieškoti, su ja susipažinti, nes labai svarbu pamatyti, ką pats autorius norėjo pasakyti – tiek J.W. Goethe, tiek J. Massenet. Mane įkvepia visas menas - literatūra, dailė, muzika. Dar yra aktoriaus intuicija, jautrumas -- tai, kas galbūt įgimta. Tai dovana, o kartu ir našta, nes kitaip jau nebegali scenoje būti, o didelės emocijos atima daug jėgų ir dienų iš gyvenimo.
- Ar Verterio personažas jums pačiam kuo nors artimas?
- Viena žurnalistė manęs paklausė, ar galėčiau iš meilės nusižudyti. Ji mane įspraudė į kampą - tai sunkus klausimas, nes šio veikėjo vidinė ašis ir yra savižudybė dėl meilės.
Mano gyvenimo meilė daug stipresnė nei polinkis susinaikinti. Tačiau yra niuansų, kurie sieja mane ir Verterį. Aš taip pat galiu būti romantiškas ir sentimentalus, bet gyvenu kitokiame, daug racionalesniame pasaulyje. “Verterio” muzika man yra viena gražiausių, nors ir balansuoja ant sentimentalumo ribos.
- Ką jūsų gyvenime reiškia meilė?
- Meilė variklis ne tik scenoje - ji viso gyvenimo variklis. Būtent gebėjimas mylėti ir skiria mus nuo robotų, būtent dėl jos mes esame tai, kas esame. Meilės apibrėžimo nepasakysiu, nes tai plati sąvoka. Bet vargšas tas žmogus, kuris meilės nepatyrė.
- Per kiekvieną “Verterio” spektaklį ketvirtajame veiksme jūs išgyvenate savižudybę. Kaip kiekvieną vakarą eidamas į sceną jūs pats pateisinate tą savižudybę?
- Man labai padeda šviesos, man labai padeda muzika, man labai padeda tai, apie ką aš dainuoju. Kai įsigilini, ką tuo metu Verteris kalba, matai, kad jis tam tikra prasme savęs šiek tiek gaili. Aš manau, kad žmogus, kurio gyvenimo geismas stiprus, ne taip lengvai pakeltų ranką prieš save. O scenoje išgyventi savižudybę padeda mano, kaip aktoriaus, patirtis. Rankos prieš save niekada nekėliau, bet pasikliaunu intuicija, vaizduote.
- Kas jūsų gyvenime nutiko per tuos ketverius metus?
- Turbūt išskirčiau keliones ir savo, kaip atlikėjo, brandą. Gyvenimas man nešykštėjo spektaklių, kolegų, žemynų. Debiutavau tiek Amerikoje, tiek Japonijoje, dainavau naujuose Europos teatruose, papildžiau savo repertuarą kokiais penkiais vaidmenimis. Per sezoną dalyvauju 30-40 spektaklių, o kur dar koncertai... Rankų sudėjęs nesėdėjau. (Juokiasi.)
- Ką jums reiškia grįžti namo, pas “bohemiečius”?
- Visuomet keliauju atvira širdimi ten, kur manęs laukia įdomūs vaidmenys, kur praturtėsiu, kur daug atidavęs daug ir gausiu atgal. Tai mane visuomet džiugina.
Vilnius yra ta vieta, kur leidžiu sau pasijusti šiek tiek sentimentaliai, romantiškai, vaikščioti tais keliais, kuriais vaikščiojau būdamas studentas, kai buvau jaunesnis. Visuomet smagu susitikti žmones, su kuriais esi pažįstamas jau daugiau nei 20 metų. Tai visai kitomis spalvomis nuspalvina patį buvimą ir sykiu daro įtaką atlikimui.
- Ką svarbiausia norėtumėt pasakyti savo žiūrovams?
- Lietuvos žmonės nepelnytai kvailinami televizijos, idiotiškų projektų, bet jie verti šio to geresnio. „Verteris“, mano požiūriu, yra vienas labiausiai vykusių spektaklių. Grąžindami jį į sceną galime padovanoti tą aukštą kultūros kokybę, kokios Lietuvos žiūrovai nusipelno.
Būtent šiame spektaklyje aš tikrai jaučiuosi nuogas. Minimalios dekoracijos, subtilūs kostiumai, kurie nepaslepia nei personažų, nei mūsų pačių. Šį kartą vėl dainuosime su Liora, kuri buvo mano pirmoji Šarlotė, o aš buvau jos pirmasis Verteris. Pirmoji meilė scenoje dovanoja nesumeluotus jausmus ir publikai. Ir ji tą puikiai jaučia.
* * *
- Kokios mintys apima prisimenant Šarlotę? - toks klausimas buvo adresuotas L.Grodnikaitei.
- Šarlotė yra moteris, lygiai tokia pati, kaip ir visos, tačiau kartu truputį kitokia, nes ji yra romantinės operos herojė. Visi jos veiksmai, visos emocijos yra lyg po didinamuoju stiklu. Kompozitoriaus ir libretisto ji priversta rinktis tarp kasdienybės ir vienadienės aistros.
Prieš ketverius metus aš labai tikėjau, kad Verteris yra tas vyras, kuris jai skirtas ir reikalingas, kad ji būtų laiminga. Dabar manau, kad tėvų išrinktas Alberas jai tiktų labiau. Nežinau, ar galėsiu tai suvaidinti kitaip. Šis spektaklis man vėl bus įdomus būtent dėl to, kad mano pačios mintys ir jausmai šiek tiek pakitę. Šarlotę galiu puikiai suprasti ir visiškai nesmerkiu nei kaip personažo, nei kaip moters, bet manau, kad dabar turėčiau kitą pasirinkimą, padaryčiau viską kitaip.
- Ką Šarlotės vaidmuo reiškė jūsų kūrybinėje biografijoje?
- Tai buvo didelis vaidmuo, tai puikus kūrinys ir smagu turėti tokį vaidmenį kūrybinėje biografijoje. Jis mane pastūmėjo į priekį. Per pastaruosius kelerius metus taip sutapo, kad teko sukurti nemažai vaidmenų XIX a. prancūzų kompozitorių operose. Ta muzika labai tinka mano balsui, galbūt mano vaizduotei - taip pat.
- Kaip jaučiatės grįždama į “Verterį” po ilgos pertraukos?
- Pertrauka didelė ne tik dėl to, kad praėjo ketveri metai, bet ir dėl to, kad metus apskritai nedainavau. Man tai didžiausia pertrauka nuo to laiko, kai pradėjau dainuoti būdama 10 metų. Viena vertus, baisu, tačiau labai malonu turėti tokį iššūkį ir įrodyti sau, kad tai įmanoma. Noriu panirti į J. Massenet muziką, nes vos išgirdusi pirmuosius akordus jaučiuosi laiminga.
- Kuo skirsis jūsų Šarlotė nuo tos, kuri buvo anksčiau?
- Buvau jaunesnė, galbūt naivesnė, didesnė idealistė. Tai nereiškia, kad dabar esu pesimistė. Tiesiog dabar matau didesnį skirtumą tarp aistros ir tikros meilės. Anuomet neįžvelgiau šio skirtumo. Dabar tai puikiai suprantu ir manau, kad ne tik man bus lengviau dirbti, bet galbūt ir publika pastebės naujų spalvų, naujų niuansų.
- Kas jūsų gyvenime pasikeitė?
- Ištekėjau ir pagimdžiau du vaikus. Tai didžiuliai mano gyvenimo įvykiai. Šarlotė operos pradžioje prižiūri savo šiek tiek jaunesnę seserį Sofi ir dar 6 vaikus. Kai Verteris ją sutinka, jis mato ją, viena vertus, kaip lyg ir laisvą, jauną moterį, kita vertus, - lyg tų vaikų motiną. Jam patinka abi šios Šarlotės. Bet tuo metu Šarlotė jau pasižadėjusi Alberui.
Antrojoje operos dalyje ji ištekėjusi. Aš pati dabar ištekėjusi ir žinau, ką reiškia prižiūrėti vaikus, suprantu, kiek daug Šarlotė gali prarasti ir kokia didžiulė aistros Verteriui kaina. Mano pačios patirtis padeda labai gerai suvokti ją kaip moterį.
- Ką reiškia solistės karjeroje atsiduoti šeimai, vaikams?
- Nelengva. Jeigu būtų lengva, manau, nebūtų buvusios tokios ilgos dainavimo pertraukos. Bet kai nori viską daryti kuo geriau, sunku persiplėšti. Norėčiau, kad publika negalvotų apie mano gyvenimą už scenos. Kai pati sėdžiu žiūrovų salėje, man visai nesvarbu, kaip aktorius arba dainininkas gyvena. Man svarbu, kad scenoje jis būtų visiškai atsidavęs darbui. Kai būsiu scenoje, reikalausiu iš savęs to paties.
* * *
- Jums "Verteryje" tenka lyg ir nepatrauklus personažas - konservatyvus, uždaras, prisitaikęs prie visuomenės gyvenimo normų vyras. Bet jūs sugebate iš jo padaryti labai ryškų, plataus dramatinio spektro personažą. Ar sunku atlikti tokio tipo vaidmenis? - toks klausimas teko L.Pautieniui.
- Neskirstau vaidmenų į mažus ir didelius, man jie visi vienodai brangūs. Tikrai nemanau, kad mažesniam vaidmeniui galiu skirti mažiau dėmesio. Tokie vaidmenys leidžia daugiau atskleisti savo vidinį pasaulį, įsijausti - būna mažai muzikinių intarpų, tai reikia personažą kurti vaidyba. Alberas man labai aiškus - tai moters paliktas vyras. Jo viduje verda drama.
- Didžiausios kontroversijos sulaukė scena, kair Alberas sudaužo visus baldus, sudarko savo tobulą buitinį pasaulį. Jūs tai darote dramatiškai intensyviai ir įtaigiai.
- Ta scena prašyte prašosi fizinio veiksmo, nes audringą ekspresiją, nusivylimą, griovimą galima rasti pačioje J. Massenet muzikoje. Kai muzikoje viskas užkoduota, beveik nereikia papildomai vaidinti - svarbu pajausti.
Vaidinant tą sceną pasitaikė ir kuriozų. Per vieną spektaklį mėtant baldus išsprūdo kėdė. Mačiau, kaip ji lekia į orkestrinę. Tuo momentu visas vaidmuo išgaravo - tik galvojau, kas bus... Kaip visi sako, aš scenoje neprognozuojamas, keli kolegos jau yra nukentėję... Tą atsitikimą nemalonu prisiminti, bet, ačiū Dievui, jis baigėsi laimingai -- kėdė sustojo prie pat scenos krašto.
- Jūs esate Vilniaus miesto operos valdybos narys. Kaip vertinate šias naujas pareigas?
- Šešeri metai “bohemiečių” veiklos - įvykis Lietuvoje. Tai jaunų žmonių sambūris, naujos įdėjos. O eiti valdybos nario pareigas dar tik pradedu, bet jau ieškome naujų veidų, kurie galėtų pasirodyti kartu su mūsų trupe. Vilniaus miesto opera dar labai jaunas kūdikis, bet jis tikrai augs.
- Ką pastaruosius kelis mėnesius veikėte Vokietijoje?
- Gruodžio mėnesį dainavau vienuolikoje spektaklių, turėjau vieną koncertą. Prieš tai buvo šešių savaičių repeticijų maratonas. Naujame W.A. Mozarto „Figaro vedybų“ spektaklyje ruošiau Figaro vaidmenį, bet susirgus kolegai turėjau persimesti į Don Žuaną. Nesusirgti buvo didžiausias iššūkis. Dabar Diuseldorfe ruošiu man naują Fordo vaidmenį G.Verdi operoje „Falstafas“. Muzikiniu požiūriu sudėtinga partija ir puikus vaidmuo, labai laukiu šio spektaklio, kurio premjera bus kovo mėnesį. Dar svajoju kada nors padainuoti patį Verterį, nes J. Massenet yra sukūręs ir baritono versiją.
* * *
"Verterio" spektakliai bus rodomi vasario 26–kovo 2 dienomis Vilniaus Kongresų rūmuose. Bilietus galima įsigyti www.tiketa.
