Goethe’s instituto, Austrijos ambasados Vilniuje bei Šveicarijos ambasados Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje parengta programa, kurioje šiemet yra devynios ilgametražės juostos ir keturios trumpametražių filmų programos, skirta pristatyti ryškius pastarųjų metų vokiškai kalbančių šalių kino įvykius. „Guck mal! Pažvelk!“ – į kino sales kviečia šiemetinis Vokiško kino dienų šūkis.
Programa turtinga žanrų ir temų
„Stereotipine užsienio žiūrovų, nesusipažinusių su vokiško kino pasaulio įvairove, nuomone, mūsų kinas yra pernelyg sunkiasvoris, rimtas. Vokiško kino dienų programa pasirengusi įveikti daug klišių, tarp jų – ir šią“, – sakė Goethe’s instituto vadovė Johanna Keller.
Vokiško kino dienų meninių filmų programa – turtinga žanrų bei temų. „Įdomūs seansai laukia vertinančiųjų drąsą kalbėti kontroversiškomis temomis, nepaisyti išvaizdos arba elgesio stereotipų, mėgstančiųjų savitą poetinę kalbą, besidominčiųjų permaininga XX a. istorija bei visų, kurie yra viešėję Berlyne arba ketina apsilankyti šiame mieste“, – sakė Vokiško kino dienų programos koordinatorė Inga Nostytė.
Vokietijos kino programos vėliavnešys – geriausiu praėjusių metų vokišku filmu Tarptautiniame Oldenburgo kino festivalyje pripažinta jauno režisieriaus Jano Olės Gersterio komedija „Oh Boy“. Filmas, kurio pavadinimas cituoja grupės „The Beatles“ dainą „A Day In The Life“, iš tiesų yra fragmentas iš berlyniečio Niko (akt. Tomas Schillingas) gyvenimo, o drauge – itin pastabiai ir ironiškai užfiksuotas šių dienų Berlyno paveikslas.
J. O. Gersteris, profesinį kelią už kadro pradėjęs kaip režisieriaus Wolfgango Beckerio asistentas kino hitu tapusios juostos „Good Bye, Lenin!“ filmavimo aikštelėje, savo filmo scenarijų brandino penkerius metus. Žvelgiant į „Oh Boy“ pelnytų apdovanojimų sąrašą, luktelėti žvaigždžių valandos vertėjo. Įspūdžiais apie šio filmo priešistorę ir kūrybinį procesą „Oh Boy“ pristatymuose Vilniuje dalysis pagrindinio vaidmens aktorius T. Schillingas.
Netradicinį požiūrį į kino finansavimą, aktorių atranką, filmavimą ir siužetą atspindi pastarųjų metų vokiško kino sensacija tapusi režisieriaus Axelio Ranischo juosta „Storulės“ („Dicke Mädchen“, 2011). Išskirtinai mažo – vos 517,32 eurų – biudžeto komedija, kurioje vaidina režisieriaus draugai ir senelė, pasakoja graudžią istoriją apie viengungį, gyvenantį su ligota motina ir susižavintį jos slaugytoju. Pristatyti, ko gero, pigiausio vokiečių kino istorijoje filmo į Vilnių atvyksiantis režisierius A. Ranischas ir filmo aktorius Heiko Pinkowskis ne tik bendraus su žiūrovais, bet ir dalysis patirtimi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais specialiai rengiamose kūrybinėse dirbtuvėse.
Išskirtinis austrų kino programos filmas – režisieriaus Juliano Romano Pölslerio drama „Siena“ („Die Wand“, 2011). Moters, kuri mįslingomis aplinkybėmis kalnuose atskiriama nuo pasaulio nematomos sienos, dienoraščio forma parašytas bestseleris ilgą laiką buvo priskiriamas prie neįmanomų ekranizuoti istorijų. Marlenos Haushofer knyga, pripažįstama iki galo neįminta literatūros paslaptimi, bylojančia apie civilizacijos trapumą, ekologiją, moters vaidmenį vyrų pasaulyje, gyvūno bei žmogaus sugyvenimą, tapo juostos, kuri pelnė Berlinalės ekumeninio žiuri prizą, pagrindu.
Šveicarų kino programoje išsiskiria istorinė juosta „Parduotas vaikis“ („Der Verdingbub“, 2011) – socialinės kritikos drama, pasakojanti apie iki šiol negvildentus šalies istorijus puslapius: iki XX a. vidurio Šveicarijoje gyvavusią įvaikinimo formą, kai vargingų šeimų atžalos arba našlaičiai buvo viešai parduodami įtėviams, dažniausiai – ūkio darbams atlikti, neišvengiant vaikų bei paauglių išnaudojimo bei žeminimo. Per devynias savaites nuo premjeros gimtojoje šalyje „Parduotas vaikis“ tapo žiūrimiausiu visų laikų šveicarišku filmu.
Dokumentika veda neturistiniais maršrutais
Netrukus kelionę per Lietuvos kino sales pradėsiančios Vokiško kino dienos nė negalėtų būti šitaip vadinamos be šio regiono kinematografininkus garsinančio dokumentinio kino programos. Berlyno architektūros bumo analizė, genialaus menininko portretas, vokiečių ekstremalų pramogos, kosmpolitiška kavinė ir laisvalaikio industrijos spaudimą atlaikanti mažytė kalnų stotis Šveicarijoje: kino kūrėjų siūloma panorama aprėpia daugiau nei turistams skirti lankstinukai.
Vokiškai kalbančiose šalyse solidžias tradicijas turintis dokumentinio kino žanras šiandien drąsiai griebiasi pažangiausių technologijų ir aktualių temų, o kūrėjų darbo rezultatai sulaukia didelio publikos susidomėjimo.
„Šiųmetėje Vokiško kino dienų dokumentikos programoje gausu filmų, atskleidžiančių šio žanro išskirtinumą ir jo atveriamas kūrybines galimybes. Pasižiūrėjus matyti, kad pastarosios – neribotos, o gyvenimo siūlomi siužetai originalumu dažnai pranoksta fikciją“, – teigė Goethe‘s instituto programų koordinatorė I. Nostytė.
Menas gyventi, menas kurti
Muzikalus, chuliganiškas ir paliečiantis daug gyvenimo plotmių – režisieriaus Marteno Persielo filmas „This ain‘t California“, tapęs praėjusių metų Berlyno kino festivalio ir Tarptautinio Miuncheno dokumentinių filmų festivalio intriga.
Filmo veiksmas išties vyksta ne Kalifornijoje, o XX a. 9-ojo dešimtmečio Rytų Berlyne, viešpataujant socializmui ir racionaliam dienos bei gyvenimo planavimui. Šiame sustyguotame miestovaizdyje dygsta šis tas neįprasta – Aleksandro aikštėje vaikėzai važinėja riedlentėmis trikdydami rimtį ir judindami vis labiau klibančius ideologinės valstybės pagrindus. Filmas, kuriame galybę unikalios medžiagos iš privačių archyvų tarsi kaleidoskope papildo vaidybiniai epizodai, intarpai iš įvairių laidų ir pokalbių, sukėlė ne vieną diskusiją dėl kai kurių personažų autentiškumo. Kūrėjai atsitvėrė tylos siena.
Tylą mieliau už komenarus renkasi ir filmo „Gerhardas Richteris tapo“ („Gerhard Richter Painting“, 2011) pagrindinis veikėjas. 81 metų dailininko, kurio darbai meno rinkoje kainuoja brangiausiai iš visų gyvenančių amžininkų, kūrybinio proceso nėra tekę stebėti nei meno istorikams, nei artimiausiems draugams, ką jau kalbėti apie G. Richterio vengiamą žiniasklaidą.
Tačiau 2009-aisiais kurdamas didelių abstrakcijų ciklą menininkas įsileido į savo dirbtuves kinematografininkę Corinną Belz, kuri dvejais metais anksčiau buvo užfiksavusi jį kuriant Kelno katedros vitražus. Įtaigus dailininko portretas, nutapytas jautriai, atidžiai ir kantriai, pelnė Vokietijos kino premiją kaip geriausias praėjusių metų dokumentinis filmas.
Miestai ir žmonės
Dokumentinis kinas – puiki kalba, kai nori visiems papasakoti tau puikiai žinomą tikrą istoriją. Šiemetinėje Vokiško kino dienų programoje nestinga tai įrodančių pavyzdžių.
Permainų įžiebtam įkvėpimui dedikuota kino prodiuserio ir režisieriaus Hubertuso Siegerto dokumentinė juosta „Berlynas Babilonas“ („Berlin Babylon“), dėmesingai nagrinėjanti po Berlyno sienos griūties prasidėjusį miesto augimą, savo įkarščiu autoriaus prilyginamą Babilono bokšto statyboms. H. Siegerto darbas, kurtas tarp 1996-ųjų ir 2001-ųjų, o keliose vietose aprėpiantis ir senesnę archyvinę medžiagą, priklauso ilgalaikių stebėjimų kategorijai. Tačiau šiandien, po dešimties metų, jis jau yra virtęs akimirkos fiksacija – Berlynas pasikeitė labai greitai. Filmo garso takelį sukūrė industrinės muzikos grupė iš Berlyno „Einstürzende Neubauten“.
2011 metų juostoje „Pas italą“ („Der Italiener“) Ciuriche gyvenantis režisierius Paolas Polonis kuria vieno iš šiame mieste veikiančių italų restoranų darbuotojų grupinį portretą. Italų? Anaiptol: kavinėje pluša tamilai, afganai, bosniai, pakistaniečiai bei filipiniečiai. Tai nei Šveicarija, nei Italija, bet čia jaučiamas pasaulio istorijos prieitas susitarimas. Šią juostą visur tenka rodyti su titrais: filme kalbama Šveicarijos ir Vokietijos vokiečių, arabų, serbų, kroatų bei italų kalbomis.
Sniego ir aktyvaus poilsio imperijomis virtusių slidinėjimo kurortų laikais mažosios jų versijos yra nebepelningos. Tačiau Šveicarijos Nidvaldeno kantone, ties Haldigrato viršukalne, veikia vos vienas keltuvas ir kalnų restoranas, pamėgtas laisvojo stiliaus slidinėjimo propaguotojų. Kurtas Mathisas čia dirba kartu su savo žmona. Įsigijęs ilgą laiką neveikusį keltuvą, idealistas išgelbėjo jį nuo išmontavimo ir pradėjo savo verslą. Trumpametražį dokumentinį filmą „Kurtas ir keltuvas“ („Kurt und der Sessellift“) sukūrusi šveicarė režisierė Thaïs Odermatt keltuvo istoriją žinojo nuo vaikystės – kadaise su tėvais pati čia atvažiuodavo poilsiauti.
Vasario 26 d. Vilniuje prasidėsiančios Vokiško kino dienos taip pat aplankys Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Neringą ir Marijampolę.