Nuskambėjęs pratisas, vilko staugimą primenantis dūdmaišio garsas pažymėjo renginio pradžią. Nelengva buvo suprasti, kodėl pirmąjį Lietuvoje stimpanko žanro romaną išleidęs autorius, pats pasipuošęs atributais iš garo mašinų karaliavimo laikų, pristatyti savo įžūliai nerimtam kūriniui pasirinko rimtas ir uždegančias patriotines dainas atliekančią sermėguotų vyrų kompaniją „Ugniavijas“.
„Už kiekvieną kraujo lašą bolševikai sumokės. Tegul savo saulę nešą ten į Azijos gelmes“, - traukė vyrai, už stalo sėdint ir ant kaktos užmaukšlintais akiniais papuoštas galvas kraipant A. Tapinui ir jo bičiuliui viešųjų ryšių ekspertui Mykolui Katkui.
Akiniai reikalingi tam, kad skrendant atviru oro transportu vėjas nepripūstų į akis dulkių. Stimpankas – tai fantastikos žanras, turintis labai aiškius rėmus. Egzistuoja netgi gana aiškus herojų aprangos kodas. Stimpanke vaizduojamas pasaulis toks, koks jis būtų, jeigu žmonija būtų neišradusi nei elektros lemputės, nei vidaus degimo variklio, nei juolab kompiuterio. Tuomet tose pačiose vietose tuo pačiu laiku tie patys žmonės gyventų, elgtųsi ir atrodytų kiek kitaip.
Rašydamas apie XX a. pradžios Vilnių, koks jis būtų galėjęs būti, A. Tapinas personažais pasirenka ir realias istorines asmenybes – pavyzdžiui, Joną Basanavičių. Argi ne šventvagiška Nepriklausomybės dieną šį mūsų laisvei tiek nusipelniusį žmogų pristatyti kaip alchemiką? Lygiai taip pat nesusipratimas atrodo pankiškos knygos pristatyme skambančios partizanų dainos.
Viskas paaiškėjo tik pačioje pabaigoje, kai neplanuotai jau pusiau nusirengusius savo kostiumus partizaninių dainų atlikėjus knygos autorius išprašė bisui. Prisipažinęs, kad „Ugniavijo“ daina apie bolševikų išvarymą jam ypač graži, todėl jis nori ją išgirsti dar kartą, A. Tapinas pasakė: „Visų pirma tai yra knyga apie laisvę. Tai, kad mes pristatome ją per mūsų didžiąją laisvės dieną – man labai didelė garbė.
Taip, tai yra fantastikos kūrinys. Bet įsivaizduokime 1905-uosius, didžiulę Rusijos imperiją. Carinė Rusija – milžinų milžinas. Ir yra mažytis miestas, kuris yra ištrauktas iš jos. Laisvas miestas, kuris gyvena pagal savo taisykles, kuris kalba savo kalba. Tada galime suvokti, kokį įtūžį būtų galėjusi patirti toji didžiulė imperija.
Šita knyga kalba apie miesto laisvę, apie žmogaus laisvę, apie laisvę skraidyti, apie laisvę kurti, apie laisvę gyventi. Nereikia ilgai ieškoti analogijų, kad suvoktume, kad ta laisvė, kurią tikrojoje istorijoje šią dieną iškovojo mūsų didieji vyrai, ir ta laisvė, už kurią šiek tiek kitokiomis priemonėmis šioje knygoje kovoja Vilnių ginantys personažai, niekuo nesiskiria nuo tos laisvės, kurią mes turime šiandien“.
