Įprastas priešpremjerinis jaudulys neaplenkia daugiau nei trisdešimt metų teatro scenoje kuriančio aktoriaus 59 metų K. Smorigino. Naują vaidmenį K. Smoriginas repetavo su režisieriumi Viačeslavu Gvozdkovu iš Samaros ir aktoriumi Sergejumi Ivanovu.
Po septynerių metų pauzės K. Smoriginui vėl teko ruoštis vienam pagrindinių vaidmenų. Per pertrauką tarp repeticijų pakalbinau žinomą artistą.
– Daug metų dirbdamas scenoje jūs tarsi gavote privilegiją pats rinktis vaidmenis ir režisierius. Kodėl pasiryžote imtis šio?
– Niekada nesibaidau mažų vaidmenų, jeigu jie man įdomūs. Galbūt ir galiu leisti sau kaip šio teatro veteranas atsisakyti arba nepriimti pasiūlymo. Bet reikia labai gerai apgalvoti, kodėl tai darai, nes gali įžeisti kitus žmones, sukelti įspūdį, kad prasto vaidmens atsisakai, o gero – ne.
Nėra prastų vaidmenų, yra prasti aktoriai. Aš apskritai esu išlepintas vaidmenų. Scenoje galėjau būti ir kareiviu, ir karaliumi.
Jeigu atsisakai vaidmens, ir teatro vadovą įstumi į kvailą padėtį. Bet šiuo atveju viskas kitaip. Pirmą kartą po septynerių metų man kilo didžiulis ūpas vaidinti, noras dirbti. Be to, pasiūlymas vaidinti „Juoko akademijoje” sutampa su mano jubiliejumi, naujo albumo pristatymu. Tai dar vienas etapas, dar vienas dešimtmetis, kurį vainikuosiu vaidmeniu. Nežinau, ar jis pavyks, bijau karksėti, bet manau, jog gėdos teatrui nepadarysiu.
– Kuo jus patraukė dar negirdėto autoriaus pjesė?
– Pjesė puiki, neeilinė, nevienareikšmiška. Du puikūs vaidmenys, kuriuos galima nagrinėti iki begalybės. Kiekvieną kartą atsimuši į naują skersgatvį. Šimtai variantų interpretuoti, o tai labai įdomu.
Toks vaidmuo negalėjo manęs nesužavėti, nes jis susijęs su mano jaunyste, mano nugyventu gyvenimu, kurį pažįstu, pažinojau ir kurio, nepaisydamas visos neapykantos, ilgiuosi.
Nesąmonė, kai visi šneka, kad dabar geriau. Anuomet buvo viena, dabar – kita. Pirmiausia tada buvo mano jaunystė, ir nieko čia nepadarysi.
– Kurdamas Cenzoriaus vaidmenį nemažai diskutavote su režisieriumi, aiškinotės šios asmenybės charakterį. Jei reikėtų, kaip jį pristatytumėte?
– Mano herojus – sudėtingas ir nevienareikšmiškas žmogus, turintis aiškią ir suprantamą vertybių skalę. Toje skalėje mane ypač žavi jo patriotizmas. Kad ir kaip mes dabar šaipytumės iš šio žodžio, Cenzorius yra savo šalies patriotas. Stiprus jo nacionalinės savigarbos jausmas.
Be to, jis yra dogmatikas, negali priimti naujovių, todėl iš karto atmeta jauno rašytojo pjesę kaip netinkamą. Vis dėlto jis susidomi, kodėl tas jaunas žmogus taip kovoja už savo kūrinį.
Mane žavi Cenzoriaus smalsumas ir sugebėjimas suprasti jauną žmogų. Įdomu tai, kad jis niekaip negali suprasti, kodėl rašytojas parašė parodiją. Jam nesuprantamas pats žodis „parodija”. Jis laiko tai menkaverčiu žanru. Beje, kaip ir mūsų kritikai, kurie komediją laiko trečiarūšiu žanru.
Nuolat kartoju, kad graikų respublika buvo ne ką prastesnė negu mūsų. Graikai žinojo, kad reikalinga tragedija, drama ir komedija. Nemanau, kad Sokratas ar kuris nors kitas filosofas buvo prastesnis už mūsų jaunuosius ar senuosius kritikus. Netikiu. Kiekvienas žanras turi turėti savo vietą ir paskirtį.
„Juoko akademijos” žanras yra ir komedija, ir tragikomedija. Tragikomizmo yra visur.
- S. Ivanovas nėra naujas jūsų partneris. Kartu vaidinote paskutiniame Dalios Tamulevičiūtės spektaklyje. Kokie jūsų įspūdžiai apie bendrą darbą?
- Aš labai patenkintas savo partneriu. Prieš atvykstant režisieriui daug dirbome savarankiškai. Tai vienas įdomesnių jaunosios kartos artistų. Labai darbštus.
- Kuo prieš premjerą tenka pasikliauti? Režisieriumi, partneriu, savimi?
- Visais kartu. Ir savimi, žinoma. Režisieriumi, nes kitaip su juo nedirbčiau. Ir, aišku, pasitikiu dramaturgu. Jis labai tiksliai veda.
Kiekvieną kartą apima jaudulys. Kiekvieną kartą eidamas į sceną galvoji, kad nieko nemoki, kad niekas nepavyksta. Bet taip yra visada ir ta graužatis visada bus. Šis jausmas apima neišvengiamai, jeigu darbas susiję su scena.
Yra žmonių, kurie negali to daryti. Jie puikiai kalba su kolegomis, bet įėjusius į sceną juos paralyžiuoja. Žmogui eiti į sceną yra svetima, nes tai neįprasta terpė.
Panašus jausmas kyla, kai atsidurti vandenyje ir reikia nardyti. Tada sutrinki, nebesusigaudai, kur esi, kur dangus, o kur žemė. Scenoje lygai taip pat. Ši specialybė - mazochistinė. Kankiniesi visą gyvenimą versdamasis eiti į sceną ir nugalėti save. Ambicijos ir visa kita tėra techninės šios profesijos smulkmenos.
