Šeštadienį 48 metų J. Sverakas susitinka su savo kūrybos gerbėjais – ne tik kino žiūrovais, bet ir skaitytojais. „Pegaso“ knygyne prekybos centre „Panorama“ jis pristatė savo knygą vaikams „Kukis grįžta“, 15 val. Kino centras „Skalvija“ vaikams parodė šios knygos šaltinį – lėlinės animacijos filmą tuo pačiu pavadinimu.
19 val., kai „Skalvija“ rodys J. Sverako filmą „Tuščios taros“, žiūrovai galės pabendrauti su autoriumi. 21 val. - filmas „Pasivažinėjimas“.
Šių seansų ir susitikimų išvakarėse J. Sverakas buvo Europos humanitarinio universiteto svečias. Jis pasakojo apie savo požiūrį į kiną. Lrytas.lt skaitytojams – išmintingos ir šmaikščios J. Sverako mintys.
Jeigu įkvėpimas būtų šaltinis
Man smalsu, kas yra įkvėpimas. Jei būtų atrastas įkvėpimo šaltinis, nueitum ten ir gertum kada tik panorėjęs. Lengva būtų. Kaipgi dabar yra: padaryti filmą užtrunka trejus ketverius tavo gyvenimo metus, ir tu turi pabaigti jį ne kaip sekinantį darbą, o su entuziazmu.
Todėl aš tikiu, kad įkvėpimo šaltinis yra pats mano gyvenimas. Sunkūs klausimai ir dilemos kankina mane, ir savo filmais aš stengiuosi rasti atsakymus. Net jei nežinau atsakymų, aš keliu tuos klausimus, kurie smaugia mane. Kartais tik pabaigęs filmą randu atsakymą, kodėl jį dariau, kas mane kankino.
Yra režisierių, kurie, paklausti, ar darydami filmą, galvoja apie žmones, kurie žiūrės, atsako: ne, aš darau filmą sau. Gana savanaudiška, kai pagalvoji, kad filmą padaryti kainuoja du-tris milijonus eurų, ir tie milijonai „filmui sau“ - iš žiūrovų kišenių.
Negaliu pasakyti, kad darau filmus sau. Bet svarstau, kad jei mane įtraukė kokia problema ir jeigu man įdomu kurti, tai atsiras ir daugiau žmonių, kuriems rūpi tie patys dalykai ir patinka mano kinas. Taigi, netraktuoju kūrybos kaip asmeninės terapijos. Kuriu, kad man būtų gera, kad atsakymų ieškojimai mane nuvestų įdomiu keliu, o kadangi toji kelionė suviliojo mane, aš tikiu, kad ji įtrauks ir kitus.
Kino amato verta mokytis iš Holivudo
Pastaruosius tris dešimtmečius galime aiškiai matyti dvi filmų kategorijas: amerikietiški populiarieji – lengvai suprantami, įtraukiantys, smagūs žiūrėti; kita kategorija - intelektualusis arthauzas – labai lėti ir depresiją įvarantys filmai, kurių beveik niekas negali žiūrėti.
Manau, kad teisingas kinas – kažkur per vidurį. Reikia rimtos temos, kurią nagrinėsi giliai, nesitenkinsi smagiuoju paviršiumi. Reikia kalbėti kino kalba, tačiau suprantamai ir nenuobodžiai. Jeigu tavo kadras užtrunka porą minučių – tam reikia priežasties, pagrįstos siužetu, o ne tuo, kad esi menininkas, intelektualas ir pasakoji apie kančią, kad žiūrintieji kentėtų.
Tarkime, septintojo dešimtmečio čekų naujoji banga – tai linksmi įdomūs filmai, kurie užgriebdavo stiprius socialinius dalykus. Ir jie pasakojo apie žmogų. Tai buvo Filmai!
Darydamas savo filmus, aš stengiuosi naudoti amerikiečių kino režisierių kalbą, nes tikiu, kad amerikiečiai yra pasiekę kino amato aukštumas. Jie žino, kaip daryti kiną, jie žino, kaip pasakoti, kaip filmuoti ir kaip montuoti. Mes Europoje tų dalykų nemokame. Mes dirbame pagal nuojautas. Mes nežinome tiksliai, kaip ekrane veikia daugelis dalykų. Amerikiečiai išmano visą amato sistemą ir ją naudoja. Vien intuicija jie nesikliauja.
Europos kinas turi ir kitą didelę problemą – tai filmų platinimas. Net filmus, turinčius pasisekimą festivaliuose, sunku parduoti. Europos šalys nemėgsta pirkti filmų iš kitų Europos šalių. Kartais Europoje padarytas filmas pasieka kitas Europos šalis per Ameriką. Su mano filmu „Kolia“ taip atsitiko. Niekas jo nenorėjo. Tik kai filmu ėmė rūpintis amerikiečiai, jis pasidarė įdomus Europai ir jį ėmė pirkti.
S. Spielbergo „Nasrai“ įšgąsdino visą salę
Buvau gal dešimties metų amžiaus, kai Stevenas Spielbergas sukūrė filmą „Nasrai“ („Jaws“, 1975) ir tėtis nusivedė mane į kiną. Tai buvo senas kino teatras su medinių kėdžių eilėmis. Jūs prisimenate tuos kino teatrus su girgždančiomis kėdėmis? Bilietų kontrolierė nenorėjo įleisti manęs, nes „Nasrai“ buvo pažymėti kaip filmas „nuo 18 metų“. O mano tėtis pasakė: kai mano sūnui sukaks 18, kino teatrai neberodys „Nasrų“. Nėra išeities – turite įleisti vaiką, jam reikia tai pamatyti.
Ir aš tai pamačiau. Filme yra momentas, kai žvejas maitina žuvis ir staiga iš okeano gelmių išnyra milžiniški ryklio nasrai. Visas kino teatras vieningai loštelėjo atgal. Suaugę žmonės klykė, o medinės kėdės atsiplėšė nuo grindų.
Štai už ką aš mėgstu kiną. Jis vienija, jis kuria bendruomenę. Kodėl mes einame į kiną – nes norime būti bendruomenės dalis, nes norime juoktis tuo pačiu metu ir iš tų pačių dalykų, ir norime jaudintis drauge. Tai suteikia tam tikrą komfortą: jaučiamės normalūs ir greta matome žmones, kurie jaučiasi taip pat. Galime tikėti, kad esame bendruomenė. Tai svarbu, nes kai žiūrime kiną vieni, savo namuose, to jausmo negauname.
Bet taip būdavo tik senuosiuose kino teatruose, kur girdėdavai ne tik filmo, bet ir salėje esančius žmones. Moderniuose multipleksuose su keliais garso takeliais tu girdi tik filmą, o ne kitus žiūrovus. Mano nuomone, tai praradimas – bent jau bendrumo aspektu.
Lengva suprasti pagyvenusius žmones
Darydamas pirmuosius studentiškus filmus, pajutau, kad lengvai bendrauju su smarkiai vyresniais žmonėmis. Gal dėl to, kad turėjau senelius ir mes buvome labai artimi. Ir su tėčiu visada labai gerai sutardavome ir sutariame.
Mano tėtis Zdenekas Sverakas iš pradžių buvo čekų kalbos mokytojas. Demokratiškas pedagogas, drąsinantis, o ne atstumiantis. Kai parašiau savo pirmuosius kūrinius ir daviau jam paskaityti, jis visada ieškojo, kas ten gero, o ne kas nepavyko. Taip, sakė, tai iš tiesų puiku, tu išryškinai svarbius dalykus, bet, tarp kitko, gal gali rašyti trumpesniais sakiniais.
Mes kartu padarėme kelis filmus, jis vaidino, nes žinojau, kad jam tai patiks. Kai režisavau jį, irgi niekada nesakydavau: tą neteisingai darai, filmuojam iš naujo. Sakydavau: puiku, nuostabu, tik pabandyk truputėlį...
Kartą tėtis man pasakė: pažiūrėk į tą seną žmogų – viduje jis septyniolikmetis, jam iki šiol patinka jaunos panelės. Tai padėjo man daryti filmus.
Kai esi jaunas ir žinai tokią paslaptį, tu gali laisvai bendrauti su vyresniais ir netgi labai senais žmonėmis. Jeigu su aštuoniasdešimtmečiu kalbiesi taip, lyg jis tavo bendraamžis, jis nemato, kad jis senas – jis žiūri į tave ir jaučiasi jaunas kaip ir tu.
Filmą „Tuščios taros“ padariau kaip tik apie senus žmones ir pakviečiau vaidinti savo tėtį. Buvo 2007-ieji, man tuo metu buvo virš 40-ies, o kai pasieki tokį amžių, labai aiškiai supranti, kad gyvenimas jau pradeda ristis žemyn. Padariau „Tuščias taras“, galima sakyti, iš mirties baimės ir gelbėdamasis nuo amžiaus vidurio krizės.
„Tuščių tarų“ herojus senis nenori sėdėti namie ir įkyrėti savo skundais, todėl jis įsidarbina – kad gyventų, kad bendrautų. Darydamas tą filmą aš supratau, kad nebijosi senatvės ir mirties, jei negalvosi apie tai, o negalvosi, jei veiksi, jei nuolat būsi užimtas. Net jeigu mirtis ir ateis – tu būsi ant žirgo! Taip geriau.
Režisierius vertinamas už universalumą
J. Sverakas yra Čekijos kino meistras, pelnęs pripažinimą bei įvertinimą savo šalyje ir už jos ribų, meistriškai laviruojantis tarp komedijos ir dramos, dokumentikos ir animacijos.
Režisierius vertinamas už universalumą: gilias vidines dramas („Kolia“, 1996) ir iki ašarų graudų komizmą („Tuščios taros“, 2007), puikiai atskleistą sufabrikuotą tikrovę („Oilgobblers“, 1988) bei čekišką dvasią mokslinės fantastikos filme „Kosminė Odisėja II“ („Vesmirna Odysea II“, 1986).
Vilniuje rodoma komiška drama „Pasivažinėjimas“ - filmas apie trijų jaunuolių kelionę senu automobiliu ir nuotykius. Filmas sukurtas minimaliomis sąnaudomis per kelias vasaros atostogų savaites.
Juostą „Tuščios taros“ J. Sverakas kūrė kartu su tėvu Zdeneku. Tai pasakojimas apie taros supirktuvėje dirbantį šešiasdešimtmetį literatūros mokytoją, kuriam mažytis supirktuvės langelis ir sutiktų žmonių gyvenimai tampa ramsčiu išgyvenant amžiaus krizę.
Režisieriaus tėvas 76 metų Z.S verakas – aktorius, humoristas, scenarijų autorius, viena populiariausių Čekijos kultūros asmenybių.
