„Nežinau, ar tuos elektroninius paistalus derėtų vadinti neonacių laiškais, bet jų gavau nemažai, ypač po to, kai man buvo suteiktas 2012 metų tolerancijos žmogaus titulas, – portalui lrytas.lt kalbėjo 47 metų S. Parulskis. – Tiesą sakant, visų jų ir neskaičiau, juos siuntė žmogus, pasivadinęs žydų gelbėtojos vaikaičiu. Buvo ir vardas, ir pavardė, galbūt tai slapyvardžiai, nežinau.
Pobūdis aiškus – patologinė neapykanta žydams, kaltinimai ir priekaištai man, kad esu suklaidintas, kad tarnauju, kad turiu parašyti apie Nachmaną Dušanskį ir t. t. Nenoriu užteršti sąmonės tokia informacija, todėl vėliau tryniau neskaitęs.“
Lietuvoje reta knyga sulaukia tokių prieštaringų vertinimų ir nuomonių kaip ne taip seniai pasirodęs S. Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“. Šio egzistencinio kūrinio istorinis pagrindas – lietuviai, Antrajame pasauliniame kare šaudę žydus. Ir nors tai grožinis kūrinys, nemažai jo vertintojų daliai užkliuvo būtent tema.
– Kokios reakcijos, kokie romano vertinimai jus labiausiai nustebino, nes kai davėte interviu jo pasirodymo proga užsiminėte, kad jų gali būti įvairių? Kokių reakcijų tikėjotės, o kokių nesitikėjote? – paklausiau S. Parulskio.
– Be abejo, labiausiai nustebino Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus recenzija (Mindaugo Kvietkausko „Sąžinės balsas ar holokausto industrija?“, „Literatūra ir menas“, 2013 vasario 22 d. – Red.). Iš pradžių negalėjau suprasti, kas čia atsitiko – mane kaltina dėl to, dėl ko buvau pagerbtas minėtuoju tolerancijos titulu. Ir apskritai – iš kur toks infantilizmas, toks primityvus požiūris į literatūrą, tiesiog utėlė su blusos sąžine, anot Iano McEwano.
Mano galva, kritikas turėtų aiškintis ir paaiškinti skaitytojui, kas knygoje rašoma ir kaip rašoma, ir jo analizė pirmiausia turėtų remtis knyga, o ne teorija. Bet jeigu kritikas ima aiškinti, kaip ir ką turi autorius rašyti, tai kalba jau ne kritikas, o ideologas.
Kai supratau, kad rašo ne kritikas, bet Direktorius, man palengvėjo ir vėl pasidariau be galo tolerantiškas ir atlaidus. Direktoriaus tokios pareigos – jis jaučiasi galįs valdyti visą literatūrą, nurodyti kaip ir ką reikia rašyti, suprasti, vertinti, net jausti.
Tai žmogiška, Direktorius dažniausiai nužudo žmoguje subtilumą, be kurio kritiko darbas neįmanomas. Laimei, yra Lietuvoje ir kitaip dirbančių ir mąstančių kritikų.
O šiaip reakcijos apytikriai tokios, kokių ir tikėjausi – turintys smegenų, sveikos nuovokos ir skonio puikiausiai suprato, kokia tai knyga. Minėtų dalykų stokojantys pasipiktino. Tai labai natūralu.
– Ką tos reakcijos – tiek skaitytojų, tiek laiškų kurpėjų, tiek kolegų rašytojų – sako apie mus, lietuvius?
– Mane vienas portalas pakvietė į tiesioginę konferenciją su skaitytojais - žmonės uždavinėjo klausimus, o aš tiesiai, čia pat į juos atsakinėjau. Tada irgi buvo tokių nuomonių – kodėl nerašau apie žydus enkavėdistus, apie Dušanskį, už kiek pardaviau Lietuvą ir pan. Beje, apie Dušanskį rašė mano bičiulis Herkus Kunčius.
„Murmančioje sienoje“ rašiau ir apie partizanus, ir apie sibirus ir pan. Bet mums tai atrodo natūralu, būti aukomis ir skriaudžiamaisiais mums be galo patinka, būti budeliais - nemalonu, nepriimtina. Taip ir turėtų būti, bet kas padaryta – padaryta.
Skaudžiausia buvo sulaukti tokių priekaištų iš artimų žmonių – esą Lietuva maža, todėl rašyti apie ją neigiamai tas pats, kas skriausti mažą, negalintį apsiginti vaiką, be to, – tai dar ir apsimoka. Pakartosiu banalybę, kad mus stiprina ne savo klaidų slėpimas ir neigimas, o atvirkščiai – jų pripažinimas, analizavimas, priežasčių aiškinimasis.
Nežinau, ką tai sako apie mus, lietuvius. Nenoriu ir net negaliu apibendrinti, nes per mažai medžiagos. Tai tik pavieniai atvejai, bendras įspūdis vis dėlto neblogas. Maniau, kad lietuviai - kur kas didesni antisemitai. Man atrodo, reikalai krypsta į gerąją pusę. Bent jau aš taip norėčiau manyti. Aišku, slegia oponentų požiūrio siaurumas, kategoriškumas, nesugriaunamas žinojimas, kaip viskas turi būti.
O jau pats baisiausias dalykas – pavydas ir apkalbos. Šnabždesiai už nugaros. Deja, tai būdinga tokiose mažose bendruomenėse, kokių pilna Lietuvoje.
– Sakykite tiesiai, ar rašydamas „Tamsą ir partnerius“ iš tiesų mėgavotės nekaltų žmonių kančiomis ir siekėte, kad ir skaitytojai mėgautųsi? Juk būtent tai bando įteigti kai kurie romano „kritikai“.
– Atsimenu, kažkada verčiau Josifo Brodskio kalbą, pasakytą Nobelio premijos proga, – įstrigo jo nuoroda į vokiečių filosofo Theodoro Adorno mintį: kaip galima kurti muziką po Osvencimo? Beje, kaip tik po Antrojo pasaulinio karo ir buvo prikurta tokios negyvos muzikos, kurios negali klausytis net patys kompozitoriai. Į T. Adorno klausimą atsakė amerikiečių poetas Markas Strandas: „O kaip po Osvencimo valgyti priešpiečius?“
Tiesa tokia, kad mes tuos priešpiečius valgome labai ramiai. Tiesa tokia, kad mes, žmonės, tiesiog neišvengiamai „valgome“ vieni kitus, mintame vieni kitų skausmu, džiaugsmu, kančia ir viltimis. Iš to mes ir gaminame tą keistą, kartais nuostabią, kartais šiurpią substanciją, kurią vadiname žmogiškumu.
Kur yra ribos, koks yra saiko matas – kartais tai labai individualu, priklauso nuo bendrojo ir individo, ir tautos kultūros lygio.
Pavyzdžiui, man atrodo, kad aš romane nepažeidžiau saiko jausmo, neperžengiau ribos, už kurios žiaurumas virsta kiču, kitam galbūt atrodo atvirkščiai. Deja, skonis toks dalykas, dėl kurio gali labai ilgai ir daug ginčytis. Ir su Direktoriumi, ir su pačiu Viešpačiu Dievu.
Iš tiesų, tai yra tam tikra problema – ką daryti su medžiaga, kuri vis dar kraujuoja mūsų atmintyje? Su Sibiru, su pokariu, su KGB persekiotų ir kankintų žmonių likimais, su lietuvių ir lenkų, lietuvių ir rusų santykiais? Pagaliau apskritai ką daryti su „aktualiais“ klausimais, kasdienybės problemomis?
Mėgstu dokumentiką, mėgstu žiūrėti „History“ kanalą, bet dokumentika ir meninis tekstas – skirtingi dalykai. Taip, jie žiūri ta pačia kryptimi, tačiau jų priemonės skirtingos. Kartais dokumentika nurungia meną, kartais menas pranoksta dokumentiką – bent jau ta prasme, kad tuos pačius faktus gali perskaityti naujai, pateikti kitokiu rakursu.
Manau, kad reikia rizikuoti – tikra, stipri literatūra ir apskritai menas atsiranda kaip tik ties rizikos, ties gėdos, ties pavojinga žlugimo, perlenkimo riba. Sugebėti suvaldyti tokią medžiagą, sugebėti laviruoti ant tokių šokiravimo ir skausmo ašmenų, išlaikyti pusiausvyrą, stilių, formą – tai iššūkis, tai nelengva, bet tai ir yra kūryba.
Žinote, kas man buvo svarbiausia po to, kai knyga pasirodė ir buvo perskaityta – net jeigu tai begėdiška, vis dėlto pasakysiu – svarbiausia buvo tai, kad dėkojo žmonės, kurie patys perėjo tą pragarą. Kai po pristatymo Vilniaus Gaono žydų muziejuje priėjo Irena Veisaitė, kuri man yra tolerancijos ir šviesaus proto etalonas, kai ji priėjo ir pasakė „ačiū už knygą“, supratau, kad tai geriausias įvertinimas.
Ar aš mėgavausi rašydamas? Negaliu net nupasakoti, kaip klaikiai kenčiu, kai negaliu rašyti, kai užsiveria kalbos ir vaizdinių vartai, ir nieko, visiškai nieko negaliu padaryti. O rašydamas, taip, rašydamas aš dažnai mėgaujuosi, nes tai dovana, kurios galbūt net ir nenusipelniau. Ir šią knygą rašydamas ne kartą mėgavausi pačiu rašymu, kūrybos stebuklu, laisvės ir ekstazės pojūčiu.
Tokiomis akimirkomis apima visiškas tikrumo jausmas, kad tai, ką rašai, ir yra tiesa, net jeigu ji ir baisi, ir slegianti, ir net jeigu tai visiškas prasimanymas. Ir, beje, visai nesvarbu, kokius romano gabalus rašydamas tai jaučiau – aš žinojau ir iki šiol žinau, kad šią knygą rašydamas buvau šviesiųjų, o ne tamsiųjų jėgų rankose.
