Religiniais įsitikinimais ir bendruomeninėmis vertybėmis pridengiami žemiausi žmonių instinktai, neapykanta, žiaurumas, keršto troškimas. Jo vedama kaimo bendruomenė pastūmėja neįgalų jaunuolį į savižudybę, o kitokios seksualinės orientacijos žmogų - į žmogžudystę.
1968 m. vokiečių režisierius Peteris Fleischmannas pagal šią pjesę sukūrė tarptautinį pripažinimą pelniusį filmą. 2011 m. jos pastatymas Vengrijos nacionaliniame teatre sukėlė didelį visuomenės atgarsį ir tapo viena iš politinio susidorojimo su tuomečiu teatro vadovu Róbertu Alföldi priežasčių. Šiandien ši pjesė apie žmogaus medžioklę aktualiai skamba ir Lietuvoje.
Pjesės autorius M. Sperras (1944 – 2002), savamokslis dramaturgas, režisierius ir aktorius, pirmuosius pasirodymus scenoje derino su pagalbinio darbininko ir sargo darbais. „Medžioklės scenos Žemutinėje Bavarijoje“ - pirmoji M. Sperro pjesė, kurią jis parašė būdamas 18-metis. “Medžioklės scenose” jis pavaizdavo savo paauglystės patirtį.
Režisierius R. Atkočiūnas sakė, kad M. Sperro užfiksuota dokumentinė istorija “leidžia pamąstyti ne tik apie žmogaus nuodėmes - neapykantą, abejingumą, puikybę, pavydą, kerštą, bet ir apie teisingumą, tikėjimą, viltį, meilę šiuolaikiniame pasaulyje ir šiandienos įvykių kontekste.
Šiandien situacija įkaitinta iki kraštutinumo ir panešėja į apokalipsę: sūnus prieš tėvą, motina prieš sūnų, anūkė prieš senelius ir t.t. Štai kas yra medžioklė! Meilės, tikėjimo ir vilties saulėlydis, neapykantos, kilusios iš abejonės, triumfas. Abejonės ir nepakantumas kitiems pasiekė apogėjų, ištartas žodis nieko nebereiškia.
Viduramžių žemėlapiuose neištirtos teritorijos buvo ženklinamos užrašu „Ten yra drakonų“. Taip būdavo nurodoma, kad jos gali būti pavojingos žmogui. Jūrininkai paprastai tokių vietų vengdavo. Manau, kad teritorijos, kuriose nesilaikoma savų konstitucijų, turėtų būti pažymėtos šiuolaikiniuose žemėlapiuose. Ir Lietuva, deja, atsidurtų tarp jų.“
“Medžioklės scenų" dekoracijas kuria vienas garsiausių vidurinės kartos latvių scenografų Mārtiņas Vilkārsis. Atvykęs į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą jis stebisi ir džiaugiasi įdomiomis repeticijomis ir ramia atmosfera. Jo nuomone, „Medžioklės scenų“ medžiaga labai panaši į Larso von Triero filmą „Dogvilis“. M. Vilkārsis svarstė: “Kai bendruomenėje atsiranda koks nors svetimkūnis, dauguma siekia jį paversti tokiu kaip aš, kaip mes visi. Vis dėlto man pasirodė, kad reikia kūrinio estetiką nukreipti kita linkme, netgi į kitą pusę. Besaikis vartotojiškas gyvenimas mus ir privedė prie situacijos, kada išoriškai žmonės atrodo „glamūriškai“, o jų viduje vyksta visai kas kita. Dėl to ir scenografijos idėja – virtuvė. Virtuvė kaip altorius. Man pasirodė, kad tai įdomu: kalbama apie viena, o erdvė byloja ką kita.”
Spektaklį “Medžioklės scenos” repetuoja Arūnas Sakalauskas (Abramas), Eglė Gabrėnaitė (Debora, Abramo motina), Rasa Samuolytė (Marta, tarnaitė), Jolanta Dapkūnaitė (Marija, ūkininkė), Dalia Michelevičiūtė (Marija, ūkininkė), Vainius Sodeika (Lotas, kaimo „kvailelis“), Giedrius Savickas (Jokūbas, samdinys su medine koja) ir kiti.
