- Kodėl jūs, jaunas menininkas, nusprendėte kurti spektaklį vaikams? Paprastai teatras vaikams nėra įdomus pradedantiesiems režisieriams, - užkalbinau P. Ignatavičių.
- Susidūręs su vaiku, supranti kad nebepažįsti augančios kartos. Pasidaro labai įdomu, kokie jie, ir daug kas nustebina. Atrandi keistų, neatpažįstamų, mums jau svetimų dalykų. Norisi lyginti savo kartą su ateinančiąja ir per tai suvokti, kaip keičiasi laikas.
Norisi kurti ne pramoginį, žaidybinį, linksminantį teatrą vaikams. „Dostojevskis vaikams“ - tai bandymas kalbėti su vaikais paprastai apie labai sudėtingas temas.
- Gera matyti nesuvulgarintą, nesuprimityvintą vaiko paveikslą teatre. Pažiūrėjus jūsų spektaklį, atrodo, kad F. Dostojevskį pradėjote skaityti labai anksti?
- Ne, F. Dostojevskio skaityti anksti tikrai nepradėjau, nors aš daug skaičiau - ir Astridą Lindgren, ir pasakas, ir Hansą Christianą Anderseną, ir dar daug visko.
Galiu mamai padėkoti už tai, kad ji pati man daug skaitydavo ir rūpinosi, kad man pasidarytų įdomu skaityti. Mėgau persirengęs vaidinti tėvams. Ir labai nemėgau būti vienas.
F. Dostojevskis vaiką matė kaip žmogaus idealą - nesuteptą, švarios sielos. Apie tai ir spektaklis - apie idealų žmogų.
Atsimenu, kai į Šiaulius važiavau statyti spektaklio pagal Franzo Kafkos kūrybą, mano moto buvo: „Aš nenoriu niekada susenti“. Aktoriai labai juokėsi iš manęs.
- Įdomiai konstruojate patį spektaklio literatūrinį audinį. Pradedate „Netočka Nezvanova“, ankstyvojo periodo daugiažodžiu, daugiatemiu, nepabaigtu kūriniu, kuris paliečia jautrius santykius tarp mergaičių. Ir užauginate spektaklį iki „Jaunuolio“, kur atsiranda jausmų aštrumas, tam tikras socialinis pyktis. Kaip sako aktorius Tadas Grynas savo personažo lūpomis: „Mane smaugia neapykanta“. Kaip jums pavyko suvaldyti pačią literatūrinę medžiagą?
- Mes rėmėmės knyga „Dostojevskis vaikams“, rinkomės spektaklio tekstus iš ten esančių ištraukų. Vaiko brendimo kelias tapo spektaklio kreive.
Pirmosios herojės - Netočka ir Katia. Jos jauniausios, aštuonmetės. Tada - berniukas, šiek tiek vyresnis. Po jo - Varenka, paauglė, keturiolikos-penkiolikos metų, ir galiausiai jaunuolis.
Ištraukos jungiasi ir temiškai - nuo draugystės prie tikėjimo. Kiekviena ištrauka - kaip atskiras spektakliukas. Viskas vyks čia pat žiūrovo akivaizdoje: prie didžiulio apskrito stalo, prie kurio aktoriai taps įvairiausiais personažais. Man žavus šis gana įprastas, bet klasikinis teatro iliuzijos principas, kada stalas tampa miesteliu, vaiko lova ar bendravimo su žiūrovais vieta.
F. Dostojevskio kūryboje įdomus tiesos ieškojimas. Pati rašytojo biografija atspindi, kaip jis savo pažiūras keitė, ir kaip vystėsi jo mąstymas. F. Dostojevskis mane žavi ir amžinu nepasitenkinimu. Tik tai gali tobulinti žmogų.
- Paskutinis klausimas - apie varguolius, pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Spektaklio herojai vaikai yra iš paribio. Kadaise F .Dostojevskis buvo pats aštriausias, socialiai angažuotas autorius. Ar jums aktualus rašytojo įsiklausymas į nuskriaustųjų godas?
- Vaikai yra pažeidžiamiausia visuomenės dalis. Nebeliko tokio ryškaus susiskaidymo į socialinius sluoksnius kaip XIX amžiuje, bet vis dar labiausiai skriaudžiami yra vaikai, pirmieji tampantys sistemos aukomis.
F. Dostojevskio kūryboje teigiama meilė, atjauta silpniesiems paverčia vaikus svarbiausiu visuomenės sluoksniu. Iš jo išaugs nauja karta.
Meilės artimui stoka, atjautos vaikui stoka priskiria jį varguolių, pažemintųjų, nuskriaustųjų sluoksniui. Laisvė, pinigai negali atstoti meilės - negali dabar, negalėjo F. Dostojevskio laikais.
Nespėjo išleisti knygelės vaikams
1867 m. F. Dostojevskis rašė „Vaikui galima viską sakyti - viską. Mane visada stulbino mintis, kaip suaugusieji blogai pažįsta vaikus, net tėvai ir motinos - nuosavus vaikus. Nuo vaikų nieko nereikia slėpti apeliuojant į tai, kad jie maži ir jiems dar anksti ką nors žinoti. Kokia liūdna ir nelaiminga mintis! Suaugę, dideli žmonės nežino, kad vaikas net sunkiausiais atvejais gali duoti ypač svarbų patarimą.“
Penkiametei dukrelei Liubai ir jos draugams F. Dostojevskis skaitydavo savo knygų ištraukas. Paskui sakydavo pažįstamiems, jog kaskart skaitydamas vaikams jis įsitikinąs savo spėjimų teisingumu: net pačiose sudėtingiausiose knygose yra vietų, kurias vaikas pajėgia suprasti.
F. Dostojevskis pats ketino išrinkti tokias ištraukas ir išleisti jas atskira knygele vaikams. Rašytojas nespėjo to padaryti, bet po jo mirties tokią knygą parengė leidėjai. Joje sudėtos ištraukos iš sudėtingiausių ir svarbiausių rusų klasiko kūrinių: „Vargo žmonių“,„Netočkos Nezvanovos“, „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų“, „Nusikaltimo ir bausmės“, „Jaunuolio“, „Brolių Karamazovų“.
