„Tokia Lietuvos tikrovė: kad patirtum muzikavimo prabangą grodamas kūrinius, kurie patinka, turi už tai susimokėti, - teigė tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) docentas pianistas D. Kirilauskas, baigęs prestižines studijas Austrijoje. - Gyvename mažame žemdirbių krašte, kuriame žmonėms nereikia rimtos muzikos, kur palaikoma komercija. Todėl pinigų iš meno neuždirbsi.“
- Muzikos įrašai ir jų leidyba kainuoja nemenkus pinigus. Vis dėlto rėmėjų turite? - paklausiau 40 metų D. Kirilausko.
- Mano kompaktinių diskų leidybą remia užsienyje gyvenanti giminaitė. Lietuvoje paramos nesu gavęs. Fondai mano paraiškų nepatenkino, o Kultūros ministerijai reikia rašyti projektus ir ilgai laukti atsakymo - per tą laiką aš įrašysiu dar keturis diskus. Jei labai nori ką nors padaryti, išeitis visada atsiranda. Manau, jeigu ne teta, gal būtų atsiradęs koks dėdė ar pažįstamas verslininkas, kurie man padėtų.
Aš - solistas. Ne tiek jau daug Lietuvoje žmonių, kurie gali gerai groti solo. Aš galiu ir turiu ambicijų tai daryti. Ir darysiu, kol būsiu gyvas.
Įrašai - tarsi mano vaikai. Tai labai įdomus kūrybinis darbas. Į S. Prokofjevo muzikos albumą sudėjau kelerių pastarųjų metų išgyvenimus. Šis kompaktinis diskas mane patį „veža“. Buvau jį suplanavęs jau prieš trejus metus.
Visada laikausi savo plano. Nemėgstu stichiškų sprendimų, kai gavęs impulsą suki kita kryptimi. Žiūriu toli į priekį. Šiuo metu jau esu beveik įrašęs dar du kompaktinius diskus, bet nenoriu išsiduoti, ką darau. Darbo turiu tiek, kad vos suspėju.
- Tačiau sakėte, kad rimtoji muzika Lietuvoje neturi paklausos.
- Aš išsikovojau prabangą daryti tai, ką noriu. Dažniausiai pats renkuosi rečitalių programas. Kartą per metus gaunu pagroti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Thomo Manno festivalyje Nidoje, skambinu „Piano.lt“, Kauno filharmonijos ir Klaipėdos koncertų salėse.
Be to, rudenį savo iniciatyva pervažiavau aštuonis Lietuvos miestus bei miestelius, kad supažindinčiau jų publiką su Johanno Sebastiano Bacho Partita e-moll, paskutine Ludwigo van Beethoveno sonata, Maxo Regerio, Cesaro Francko kūriniais. Parengiau labai rimtą turnė programą, neturinčią nieko bendro su pramoga.
Ėmiausi tos misijos savo 40-mečio proga. Savo lėšomis išspausdinau ir nusiunčiau rengėjams afišas, susimokėjau už degalus. Tai buvo savotiškas eksperimentas - kasmet to daryti negalėčiau, nes neturiu tiek lėšų. Mano darbas LMTA - irgi savotiška labdara: alga yra artima minimaliai.
- Ar eksperimentas pasiteisino?
- Salių šeimininkai buvo truputį nustebę, kai pateikiau savo pasiūlymą nekeldamas jokių sąlygų. Jie sakė paprastai negalintys prisikviesti atlikėjų, neįkandantys jų honorarų. O publika mane sutiko labai šiltai. Nėra taip, kad jai reikėtų tik televizinės kultūros, kuria ji penima.
Užtikrinu, kad Jurbarke ar Biržuose žmonės nebuvo girdėję mano atliktų kūrinių, nes juos apskritai mažai kas groja Lietuvoje. Tokio lygio programos dažniausiai atliekamos rimtose salėse, o ne mažyčiu instrumentu kur nors kaime.
Nelabai adekvatu groti šedevrų programą 70 metų senumo “Estonia“ prastos akustikos patalpoje, ar ne? Deja, Lietuvos provincija - ne Vokietija, kur miesteliai turi filharmonijas ir orkestrus, o klasika domisi vaistininkai ir paštininkai.
Viena didžiausių mūsų provincijos bėdų, kad ten nėra gerų instrumentų, išskyrus Užutrakio dvarą ir Klaipėdą. Vien dėl to turnė po šalį nesurengsi. Žemdirbių valdžia turbūt niekada nesupras, kad provinicijai reikia brangių instrumentų, o visa ekonomika priklauso nuo kultūros lygio.
Lietuvoje kultūra visiškai nusmukdyta, palaikoma komercija. Koncertams reikia sugalvoti skambius pavadinimus, kad žmonės jais susidomėtų. Paprasčiausiai ateiti pasiklausyti rimtos muzikos nebesugebama.
Ir kokia publika renkasi į koncertus! Neseniai Vilniaus rotušėje grojo pripažintas JAV kvartetas (plačiai išreklamuotas „Grammy“ nominantas „Fine Arts Quartet“. – Red.). Publika jo koncerte plojo tarp visų kūrinių dalių. Negana to, vakaro vedėjas, ansambliui dar nebaigus groti Josepho Haydno kvarteto, pranešė Dmitrijų Šostakovičių. Muzikantai susižvalgė ir toliau grojo J. Haydną. Siaubas.
- Vis dėlto prisitaikėte prie tikrovės?
- O ką daryti? Nesu karjeristas, kuriam reikia groti tik didžiausiose pasaulio salėse nenulipant nuo scenos. Kai žmonės koncertuoja kasdien, jaučiasi scenoje kaip virtuvėje, jų grojimas praranda nekasdieniškumo atspalvį.
Geriau pagroti vieną koncertą per metus, bet taip sukrėsti žmones, kad jiems šiurpas per nugarą eitų, negu pagroti šimtą pilkų koncertų.
Menininkai vargo visais laikais. Viskas, ką darai mene, materialiai yra nuostolinga. Ką jau kalbėti apie tai, kad sudedi į pasirodymą visą savo gyvenimą, kenti, balansuoji ties insulto, infarkto riba. Tokia kūrėjo dalia. Viską atperka jo meno poveikis.
Repertuaras - nuo J. S. Bacho iki džiazo
D. Kirilauskas baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje ir Zalcburgo „Mozarteum“ universitetą Austrijoje, šiuo metu dėsto LMTA.
Pianistas koncertavo JAV, Kanadoje, daugelio Europos šalių elitinėse salėse, tarp jų - Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos, Leipcigo „Gewandhaus“, Bonos „Schumann Haus“, Vitebsko Filharmonijos, Oslo „Concerthus“, Rygos Didžiosios gildijos. Muzikas pasirodė su visais Lietuvos orkestrais, Latvijos „Sinfonietta Riga“, Vienos „Artis-Quartett“, ansambliuose su garsiais Lietuvos ir užsienio solistais.
D. Kirilauskas taip pat vedė meistriškumo kursus Bulgarijoje, Plovdivo muzikos ir vaizduojamojo meno akademijoje, bei Jungtinėje Karalystėje, „Royal Northern College of Music“, dirbo J. S. Bacho jaunųjų pianistų konkursų Vilniuje bei Plovdive žiuri.
Pianisto repertuaras apima kūrinius nuo baroko iki XXI amžiaus moderniausių kompozicijų. 2005 m. jis pirmą kartą Lietuvoje atliko Ch. Corea koncertą fortepijonui su orkestru, 2010 m. - jam dedikuotą M. Maroso koncertą fortepijonui su orkestru.
D. Kirilauskas yra daugelio nacionalinių ir tarptautinių prizų laureatas, tarp jų - tarptautinių M. Canals (Barselona) bei M. K. Čiurlionio (Vilnius) pianistų konkursų (1991), „Džiazo improvizacijos“ konkurso Vilniuje (1992) bei Niuporto tarptautinio pianistų konkurso Didžiojoje Britanijoje (1994) , „Bösendorfer“ prizo Vienoje (1997) ir Austrijos kultūros ministerijos premijos (2000).
