Pamačius iš katakombų atkeliavusią žandikaulio dalį ar kokį stuburo slankstelį šiuolaikinį žmogų dažniau užplūsta ne religiniai jausmai, o pasipiktinimas. Nors pamaldumas šventųjų relikvijoms remiasi gerąja Velykų naujiena, tikėjimu mirusiųjų prisikėlimu ir nemirtingumo viltimi, ne vienam atrodo šventvagiška drumsti šventųjų ramybę, liesti ir ardyti palaikus, po visą pasaulį ištampyti jų kaulus.
Su tokiu dvilypiu požiūriu į šventųjų relikvijas dažnai susiduria ekskursijas po šią parodą vedanti Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė. 1996 metais baigusi tapybą Vilniaus dailės akademijoje, 1997–2000 metais ji studijavo bažnytinį paveldą Romos Grigaliaus universitete.
Vėliau krikščioniškosios ikonografijos studijas tęsė Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje ir 2006 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Šv. Kazimiero kultas ir ikonografija XVI–XIX a. pradžioje“. Lietuvos nacionalinis muziejus išleido solidžią jos studiją „Šventojo Kazimiero atvaizdo istorija XVI–XVIII a.“.
S. Maslauskaitė – viena iš nedaugelių profesionalių Lietuvos tapytojų, kurių darbuose vyrauja religinė tematika. Ne viename jos paveiksle – šventieji, kankiniai.
– Kaip reaguoja į ekskursiją susirinkę žmonės, kai pastebi, kad parodoje eksponuojami relikvijoriai – ne vien iškilūs meno kūriniai? Juk daugelyje jų iki šiol išlikę ir šventųjų relikvijos. Žegnojasi, meldžiasi ar baisisi ir piktinasi?
– Visko būna. Dažnai net ir tikrai šviesūs žmonės niekaip negali suprasti ir susitaikyti su tuo, kad mirusio šventojo kūnas išnarstomas po kaulelį. Apie tai nelengva kalbėti ne tik su muziejaus lankytojais, bet ir su draugais.
Tačiau kai suvokiama visa šio pamaldumo gelmė, tai pasitaiko, jog kai kurie žmonės visą gyvenimą nešiojasi kokią nors relikviją. Parodoje yra toks mažas nešiojamasis relikvijorius iš XX a. pradžios, bet jau esu mačiusi ir ne vieną šiuolaikinį. Žmonės nešiojasi juos kaip daugelį kasdien reikalingų dalykų, pavyzdžiui, mobilųj5 telefoną. Beje, su telefonu rastume ir daugiau panašumų, nes šventojo relikvija garantuoja tiesioginį ryšį su Dievu. (Juokiasi.)
Klausimas, ar būtina drumsti palaikų ramybę, – vienas dažniausių. Juk net kai kurios modernios vienuolijos draudžia dalyti savo įkūrėjų ar šventųjų kūnus. Pavyzdžiui, marijonai yra apsisprendę nedalyti palaimintojo Jurgio Matulaičio pirminių relikvijų. Tuo tarpu Bialystoke esančios palaimintojo Mykolo Sopočkos, kuris buvo šventosios Faustinos nuodėmklausys, relikvijos dalijamos. Neseniai pirminę jo relikviją gavo Dievo Gailestingumo šventovė Vilniuje.
– Neretai manoma, kad pirminė relikvija – tai su Kristumi ar Marija susiję dalykai. Tačiau, kiek žinau, tai tik šventųjų, dažniausiai kankinių, kūno dalys. Kodėl taip yra?
– Kaip tik šių dviejų svarbiausių asmenų ir neturime pirminių relikvijų. Krikščionys skelbia: „Kristus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė!“, o Dievo Motinos kūnas po mirties taip pat neatgulė žemėje, kape, ji iš karto buvo paimta į Dangų.
Pirminės relikvijos – tai šventųjų kūno dalys: kaulai, plaukai. Tai tiesiogine prasme kūno „liekanos” arba „palaikai“, nes būtent tokia ir yra graikiško žodžio „relikvija“ reikšmė. Pirminių relikvijų šiais laikais dalijama mažai, todėl yra specialios bažnytinės institucijos, kurios jomis rūpinasi, išduoda autentiškumą patvirtinančius dokumentus.
Antrinės relikvijos - tai relikvijos, turėjusios sąlytį su švento žmogaus mirties, palaidojimo ar gyvenimo vieta. Tai gali būti įvairiausi daiktai – rūbai, knyga ar rožinis. Pavyzdžiui, Šv. Pranciškaus abitas.
– Ar šventojo Pranciškaus Asyžiečio, kurio vardą pasirinko naujasis popiežius, abitas irgi buvo supjaustytas mažais gabaliukais ir išsiuntinėtas po visą pasaulį?
– Jis po truputėlį pjaustomas, tačiau vis dar eksponuojamas Asyžiaus šv. Pranciškaus bazilikos muziejuje. Su visais lopais. Juk relikvija gali tapti ir keli medžiagos milimetrai. Kiek žinau, Vilniaus bernardinų bažnyčioje taip pat yra to abito gabalėlis. Jis įdėtas į didįjį altorių, kurį sukūrė skulptorius Rimantas Sakalauskas.
Trečiojo laipsnio relikvijomis laikomi daiktai, turėję sąlytį su pirminėmis ar antrinėmis relikvijomis. Taigi ta krikščioniška aritmetika iš tiesų yra begalinė. Kai netikintys žmonės pajuokdami sako, jog surinkus visas pasaulyje garbinamas Kristaus kryžiaus relikvijas galima būtų pastatyti laivą ar nutiesti tiltą per didžiausią upę, jie nemeluoja. Jie tik nesupranta, kad tas relikvijų dauginimas, multiplikavimas yra sąmoningas ir prasmingas.
– Per Paskutinę vakarienę Kristus dalijo duoną ir vyną, sakydamas, kad tai jo kūnas ir kraujas. Ir šiandien Dievo kūnas, komunija, kasdien dalijama per mišias. Kodėl mums taip sunku suvokti žmogiškojo kūno svarbą? Tarsi bažnyčioje gali būti sprendžiamos tik dvasios problemos, o kūno bėdas reikia palikti už jos durų.
– Taip. Nors tai jau beveik erezija. Su tokiu suvokimu – dvasios ir kūno dualizmu – Bažnyčia daug sykių yra kovojusi, ir gana nuožmiai. Antikos žmonės baisėdavosi Kristaus sekėjais pirmiausia todėl, kad buvo įpratę aplenkti kapus iš tolo. O krikščionys siekė paliesti kankinių palaikus, nešiodavo juos procesijose gatvėmis, tiesiai ant mirusių tikėjimo didvyrių kapų (pirmiausia apaštalų ir pirmųjų kankinių), statė bazilikas, į altorius dėjo šventųjų palaikus.
Mat įsikūnijęs Dievo sūnus iš esmės pakeitė požiūrį į žmogaus kūną ir į mirtį. Neatsitiktinai Šv. Velykų žinią ne tik gyvenimu, bet dažnai ir mirtimi paliudijusių šventųjų relikvijos – kupinos Išganytojo turėtų gydomųjų galių. Tačiau dar IV a. šv. Jeronimas yra taip pasakęs: „Mes [krikščionys] negarbiname relikvijų, bijodami, kad nesilenktume prieš kūrinį, tačiau gerbiame kankinių relikvijas, kad geriau garbintume Tą, kurio kankiniai jie yra – Kristų.“ Taigi krikščionis relikvijų gerbimas kreipia į santykį su Kristumi, į sekimą Kristumi ir jį paliudijusiais šventaisiais.
Dažnai neįvertiname, kokie išskirtiniai meilės ir pagarbos ryšiai visais laikais sieja tikinčiuosius su šventaisiais ir jų relikvijomis. Kai 2004 metais buvo nukeltas šventojo Kazimiero karstas, žmonės plūste plūdo į Vilniaus katedrą. Stovėjo eilėse, lietė relikvijas, meldėsi šventajam Kazimierui. Net kunigai nesitikėjo, kad šitaip aktyviai reikšis pamaldumas šventajam Lietuvos globėjui.
– Gal ir lietuviškas kapų garbinimas, iš kurio taip mėgstama pasišaipyti, daugiau susijęs su krikščionybe ir relikvijomis nei su vėlėmis ir pagonybe?
– Kažin. Pastebėjau, jog dabar Lietuvoje vis dažniau mažų vaikų net nesiveda į laidotuves manydami, kad nesubrendusiai psichikai pakenks žiūrėjimas į mirusio senelio kūną. O paskui visa šeimyna stato granitinius paminklus ir susitikinėja ant to senelio kapo. Gal kiek ir sutirštinu spalvas, bet, kiek atsimenu iš pasakojimų, o ir iš savo vaikystės, anksčiau niekas nebijodavo mirusio giminaičio kūno. O dabar jaučiama vis didesnė baimė. Stengiamasi kuo greičiau žmogų palaidoti, kuo mažiau laiko praleisti prie karsto, kaip kad anuometiniame romėniškajame pasaulyje, kai paliesti mirusįjį ir net jį pamatyti buvo laikoma bloga lemiančiu ženklu. Tarsi taip būtų galima visai išvengti susidūrimo su mirtimi.
Juntamas noras nusigręžti nuo visų kūniškų dalykų. Tai atsispindi ir vizualiajame mene. Pavyzdžiui, Bažnytinio paveldo muziejuje galima pamatyti XVIII a. sukurtą šventojo Vincento Ferariečio paveikslą, kurio pirmame plane pavaizduotas egzotiškos išvaizdos žmogus su supjaustyto vaikelio kūnu dubenyje. Pasakojama, kad kai šis šventasis evangelizavo šalyje, kurioje buvo paplitęs kanibalizmas, po vieno karšto jo pamokslo ne tik dauguma šalies gyventojų atsivertė į Kristų, bet ir vaišėms paruoštas vaikiukas sugijo ir atsikėlė.
Kas nutiktų, jei šiandien dailininkas nutapytų tokią sceną? Jis greičiausiai būtų išvadintas skandalistu. Koks kunigas išdrįstų tokią drobę pakabinti bažnyčioje? Kažkodėl religinis menas dabar suvokiamas kaip salsvi šventųjų paveikslėliai. Nors pažvelgus į istoriją akivaizdu, kad religinėje dailėje buvo daugybė drąsių ikonografinių sprendimų, nemažai šiurpinančių vaizdų. Ir tokie paveikslai puošdavo bažnyčių altorius. Tiesa, šie vaizdai nebuvo savitiksliai – ne vien tik meninė raiška, menas menui. Jie buvo kuriami tam, kad šventraščio pasakojimai būtų įtaigesni, jaudinantys, raginantys atsiversti ir skleisti Gerąją naujieną.
– Dailininkai mėgsta sakyti, kad sunku šiais laikais kurti bažnyčiai, nes prarasta tradicija, nelengva dvasiškai priaugti iki tam tikro šventumo laipsnio. O kodėl nereikia tiek ilgai augti, kad galėtum nutapyti informacijos amžiaus pragarą? Jau tapo aksioma, kad menininkams vaizduoti Skaistyklą ar Pragarą daug įdomiau nei Rojų. Tarsi Danguje klaidžiotų tik angelėliai. Šventųjų relikvijos, primindamos dažnai ypač spalvingą jų gyvenimą, leidžia įsivaizduoti ten susirinkus gana margą publiką.
– Kartais pastebiu tokį paradoksą: menininkas atsiverčia ir tarsi praranda visą kūrybinį potencialą, jo darbai tampa saldūs ir sentimentalūs. Nežinau, kodėl taip nutinka. Gal kai viskas žmogaus sieloje ir gyvenime pasikeičia, jis pradeda trokšti kurti kaip nors ypatingai, dvasingai? Gal jį nutvieskusioje tikėjimo šviesoje kūrybinės pastangos atrodo menka smulkmena?
Kadaise apie tai diskutavau su vienu konvertitu ir jis sukluso tik tada, kai pasitelkiau analogiją su sportininkais, kurie daug ir sunkiai treniruojasi, kad pasiektų aukštų rezultatų. Net jei jie tikintys, be kasdienių pastangų medalių nepelno.
Kartais taip nutinka ir su bažnytine muzika. Jei dirigentas į religiją žvelgia pirmiausia kaip į kultūrą, jis imasi sudėtingų kūrinių, bendradarbiauja su pasauliečiais kompozitoriais, jam reikalingas ir sudėtingą muziką gebantis atlikti choras. O jei chorvedys užima tikinčio žmogaus poziciją, nebelieka aukštųjų profesionalumo kriterijų. Siekiama, kad liturgijos metu bažnyčioje giedotų visa bendruomenė, todėl giesmės darosi vis paprastesnės, o choristams (kaip ir pačiai bendruomenei) nebūtina išlavinta klausa ar balsas.
– Ar egzistuoja bažnytinio meno hierarchija? Gal bažnyčios sienas gali puošti ir menkesni meno kūriniai, o altoriaus zona ir ypač relikvijoriai ar monstrancijos užsakomos tik geriausiems meistrams? Pamačius šioje parodoje ir nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje eksponuojamus relikvijorius, susidaro įspūdis, kad jiems tikrai nepagailėta pinigų.
– Taip, relikvijoriai ir monstrancijos – patys puošniausi ir įspūdingiausi. Lietuvoje religiniai auksakalystės dirbiniai dažniai buvo gerokai aukštesnio meninio lygio nei skulptūra ar tapyba. Nors ir šioje parodoje yra visai kuklių medinių relikvijorių. Jie padaryti kaip bokšteliai, kurių tik viena pusė puošiama sidabru. Tačiau didžioji eksponatų dalis – puikūs meno kūriniai.
– Ar jums teko patirti šventųjų relikvijų galią? Prieš keletą metų esate sakiusi, kad jūsų paveikslų siužetai kyla labiau iš proto, iš grynai tapybinės logikos, o ne tiesiogiai iš tikėjimo. Net ir tuomet, kai vaizduojate šventuosius.
– Aš pati ne taip seniai supratau, kad kūno ir dvasios atskyrimas yra į niekur vedantis klystkelis. Atradau, koks svarbus yra kūniškas judesys, veiksmas. Pavyzdžiui, maldos potyris prie šventųjų relikvijų yra daug gilesnis ir tikresnis, jei ne tik mintyse sukalbu maldelę, bet atlieku ir kūnišką judesį – atsiklaupiu, paliečiu, priglaudžiu kaktą. Įveikus sumišimą, kad „kiti mato“ ir „kažin ką pagalvos“ – šis nusižeminimo aktas leidžia patirti visai kitą maldos efektą.
Juk ir dantų negali išsivalyti gulėdamas lovoje ir galvodamas apie tai. Turi atsikelti, nueiti, ir išsivalyti juos fiziškai, o ne mintyse. Kai dažniau apie tai susimąstau, pradedu suvokti, ką iš tiesų reiškia toji kūno ir dvasios vienybė.
Anksčiau sakydavau, kad man svarbiausia ne tema, o tapybinė raiška, paveikslo kokybė. Ir dabar manau, kad kurdama kokį nors darbą pirmiausia ieškau santykio su savimi, su pasauliu ir su Dievu išraiškos. Ir nesvarbu, ar tai peizažas, ar natiurmortas, ar šventojo atvaizdas.
Tačiau kai atidžiau peržvelgiu savo darbus, turiu prisipažinti, kad man labai svarbu, jog tuose paveiksluose yra šventieji ir kankiniai. Noras juos vaizduoti iš tiesų plaukia iš tikėjimo. Negaliu atsiriboti: už dirbtuvės sienų esu krikščionė, o dirbtuvėje – tik tapytoja.
Žinoma, ne visuomet tapau šventuosius. Dabar dienoms ilgėjant pradėjau intensyviau dirbti, norisi daug ką išbandyti, norisi gal ir kokį pečiaus kampą nutapyti. Bet kai tapau šventąjį, turiu laiko pagalvoti apie jo gyvenimą ir klystkelius, nors ir atrodo, kad rūpinuosi tik kaip tiksliau suderinti spalvas. Dažnai pagalvoju, kad ir šis šventasis buvo paprastas, nuodėmingas žmogus. Vadinasi, turime šansą ir mes.
