A. Grikevičius (1935–2011) paskutiniais gyvenimo metais buvo gerokai nustebintas du kartus. Pirmąjį – kai sužinojo, kad jam paskirta Nacionalinė premija už gyvenimo nuopelnus. „Vieninteliam iš senių režisierių”, - kaip jis tada suformulavo džiaugdamasis, kad pagaliau imta pripažinti, jog ir iki nepriklausomybės Lietuvoje buvo kuriamas kinas.
Antra proga nustebti, net sunerimti – minėtų mokslininkų apsilankymas ir pasiūlymas papasakoti, kaip šalies istorija veikė režisieriaus filmus ir jo paties likimą.
Trys išsigandę pašnekovai
Kad garbaus amžiaus menininkas gyvena užmirštas, skendi prisiminimuose ir nieko nebedomina – sunki, bet itin dažna aplinkybė. Todėl ir apstulbina jaunesnės kartos žmonių vizitai, klausimai, idėjos, kurioms iš pradžių aplankytasis priešinasi. Tai gynyba, kad nepatektum į nepažįstamos šiandienos banalybę.
L. Kaminskaitė-Jančorienė įsiminė A. Grikevičiaus pastabą: „Šiame kambaryje matau tris išsigandusius žmones. Patikėkite, aš jūsų bijau labiau nei jūs manęs.”
Šiandien abiejų istorikų prisiminimai apie bendravimo su režisieriumi pradžią ir 150 atsineštų klausimų skamba kaip linksmos istorijos, nors anuomet teko patirti baisią įtampą. Juk reikėjo įgyti pasitikėjimą, įtikinti A. Grikevičių, kad jo patirtis įdomi ir svarbi ne tik jam.
Netrukus režisierius vienam kitam pažįstamam prasitardavo, kad jį lanko „tokie vaikai, studentai”, kuriems jis pasakoja savo gyvenimą. Tie vaikai, kalbinę A. Grikevičių, buvo baigę studijas Vilniaus universitete, patys dėstė, o docentas A. Švedas net ir porą knygų parašęs.
Kelionė bendru maršrutu
11 įrašytų pokalbių sudaro knygos „Epizodai paskutiniam filmui” esmę. Iš tiesų tai A. Grikevičiaus monologai, kuriais jis sklendžia per savo nugyventus metus, per savo filmus. Jam tinka šitas knygos žanras. A. Grikevičius mokėjo formuluoti gyvenimo įspūdžių ir kūrybos impulsų jungtį.
Jo kalba jautri, išmintinga, kupina vaizdų, karčios ironijos – tokią ją ir išsaugojo A. Švedas.
„Epizodai paskutiniam filmui” turi aiškią kryptį, autorių išdėstytą pirmuoju įžangos sakiniu: „Atskleisti paslaptį, kaip istorija atėjo į kino kūrėjo gyvenimą.” Režisierius ir istorikai leidosi į bendrą kelionę, atmesdami tai, kas būtų papildomos smulkmenos ir klaidžiojimai.
Tuo ši A. Švedo ir L. Kaminskaitės-Jančorienės knyga ir išskirtinė – čia nesusemta viskas, ką pavyko išgirsti, kaip kad dažnai būna. Čia tik tai, kas atrinkta kruopščiai pasirengus susitikimams. Ir tegu anie susirašyti 150 klausimų kalbantis keitėsi, bet autorių pasirengimas ir apsisprendimas lėmė sklandų santykį, įkvėpė režisierių. Paskutiniai A. Grikevičiaus gyvenimo mėnesiai ir buvo nušviesti šitos kūrybos.
Rezultatas: tarsi žiūrėtum filmą, kuriame pats asmeniškai bendrauji su vienu įdomiausių lietuvių kino kūrėjų, seki jo gyvenimo vingiais, matai jo sukurtus filmus jo paties akimis. Ne kiekvienam režisieriui buvo suteikta tokia galimybė ir garbė.
Nepasiklysti kino istorijoje
Taip, galbūt galima norėti ir žvilgsnio iš šalies – į A. Grikevičių, kaip režisierių, į jo charakterį, jo sugebėjimus ar žmogiškas silpnybes. Kaip dirbantį jį matė kiti?
Dar labiau norisi, kad knygos autoriai it kokie dievai žvelgtų į režisieriaus gyvenimą ir kūrybą matydami visa tai kino studijos ir laiko kontekste – regėtų bendrą dramą, pateiktų režisieriaus susidūrimus su gyvenimo šiurkštumu ne tik iš vidaus.
A. Švedas ir L. Kaminskaitė-Jančorienė pasirinko kitą kelią.
Jie skaitytojui leidžia matyti A. Grikevičių tik jo paties žvilgsniu. Apie sėkmes ir nesėkmes, nusivylimus, susitaikymus – tik jo paties žodžiais. Liūdna kino istorija atsiskleidžia per šį autoportretą.
Lygiai ties 185 puslapiu A. Grikevičiaus monologai baigiasi ir prasideda kiti „epizodai”: šimtas puslapių archyvo. Tarsi mankštinamos skaitytojo kūrybinės galios – prisimink, ką sakė režisierius, lygink su dokumentų ištarmėmis, skaičiuok, kiek neįkūnytų scenarijų, daryk išvadas apie situaciją kino studijoje. Ir nepasiklysk, skaitytojau.
Lietuvių kino istorijoje pasiklysti nesunku. Jos sistemingai niekas nerašo. Nėra nei tokio instituto, nei tokio skyriaus. Pasitaiko tik tokios spontaniškos, kaip „Epizodai paskutiniam filmui”, pasiaukojusių žmonių pastangos.
