Pernai laimėjusiam svarbiausią smuiko pasaulyje Karalienės Elžbietos konkursą Briuselyje Andrejui Japonijos fondas suteikė teisę griežti šiuo instrumentu trejus metus.
- Ar nėra pavojinga vežiotis tokį turtą? – paklausiau smuikininko.
- Visur vežiotis A. Stradivariaus smuiko ir negaliu. Pavyzdžiui, kitąmet gastrolėms Brazilijoje turėsiu ieškotis kito instrumento, nes šiuo groti Pietų Amerikoje nesaugu ir man neleidžiama.
A. Stradivariaus smuiko priežiūros taisyklės labai griežtos. Pasirašiau gal 50 puslapių dokumentą, kuriame nurodytos mano, kaip laikino jo savininko, pareigos ir teisės. Ten netgi nupiešta schema, kaip reikia keisti smuiko stygas, kad nenukentėtų galvutės lakas.
Šio smuiko negalima laikyti už korpuso – tik už kaklelio ar apačios. Jį reikia kruopščiai valyti, bet tai daryti gali tik meistrai, kurių pasaulyje yra kokie septyni – Šveicarijoje, Belgijoje, Amerikoje, Japonijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje. Nei Rusijoje, nei Lietuvoje net kosmetiškai pavalyti smuiko būtų neįmanoma.
Be to, kas tris mėnesius vienas tų meistrų turi parašyti Japonijos fondui mano smuiko apžiūros ataskaitą, o kartą per metus tai daro pagrindinis meistras iš Londono. Japonai labai skrupulingi, bet niekas kitas pasaulyje nemoka taip saugoti istorinių instrumentų kaip jie.
Tačiau A. Stradivariaus “Huggins” vertas bet kokių rūpesčių. Tokių smuikų pasaulyje yra gal 10-20. Aš padarysiu bet ką, kad tik galėčiau juo groti.
- Koks pojūtis griežti tokiu smuiku?
- Anksčiau grojau taip pat labai geru garsaus XX amžiaus italų meistro smuiku. Jį valdyti buvo nesunku, bet spalvas ir tembrus reikėdavo išgauti pačiam įvairiausiais būdais. “Huggins” smuikas, net ir grojant juo be vibrato, išskleidžia nepaprastą spalvų gamą. Jų pasirinkimas milžiniškas - tiesiog magija. Skirtumas tarp abiejų instrumentų nenusakomas.
Apibūdinti A. Stradivariaus smuiko skambesį labai sunku – jo reikia klausytis iš salės. Šis instrumentas idealiai tinka bet kokiam repertuarui. Kai turėsiu jį grąžinti, labai tikiuosi, kad man pavyks surasti kitą panašų privačiose kolekcijose arba fonduose ir jį išsinuomoti ar gauti kitais būdais.
- Ar jau daug teko koncertuoti retu A. Stradivariaus smuiku?
- Po Karalienės Elžbietos konkurso beveik vien tik groju – kitkam nebelieka laiko. Darau tai, apie ką visada svajojau, – galiu gyventi vien muzika.
Sunku net pasakyti, kuriose šalyse groju daugiausia – važinėju visur. Vien Rusijoje kovo mėnesį grojau ir su orkestrais, ir vienas, ir su pianistu, trio ir kvartetu. Prieš porą metų su draugais įkūrėme styginių kvartetą, kuris nuo praėjusios vasaros gavo Davido Oistracho šeimos leidimą vadintis jo vardu.
Taigi konkursas pakeitė mano gyvenimą. Net į gimtąjį Sankt Peterburgą, kur oficialiai gyvenu, dažniausiai atvykstu tik koncertuoti. Anskčiau dirbau Lozanos konservatorijoje Šveicarijoje savo mokytojo Pierre’o Amoyal‘io asistentu. Dabar beveik nedėstau.
Tačiau Vilniuje šį penktadienį surengsiu meistriškumo pamoką jaunimui. Labiausiai šia kelione džiaugiuosi dėl to, kad pagaliau grosiu geriausioje Lietuvos koncertų salėje – Nacionalinėje filharmonijoje.
* * *
Ketvirtadienį A. Baranovas surengs koncertą ir Kauno filharmonijoje.
Atvykti į Lietuvą Karalienės Elžbietos konkurso nugalėtoją paskatino sena draugystė su kultūros viceministru pianistu Dariumi Mažintu. Mat smuikininkas buvo įstaigos „Naujoji muzikų karta“ (NMK), kurios veikloje dalyvavo D. Mažintas, globotinis. NMK kvietimu jis jau ne kartą griežė Lietuvoje.
Šį sykį A. Baranovas muzikuos su D. Mažintu. Duetas atliks spalvingą Eugene’o Ysaye, Sergejaus Prokofjevo ir Cesaro Francko kūrinių programą.
