"Šioje operoje Londone dainavau 2010 metais, - sakė J. Adamonytė. - Kai sužinojau, kad teks prisidėti prie šio spektaklio komandos, nuėjau jo pasižiūrėti. Iš pradžių man jis pasirodė nuobodus - scena beveik tuščia, niekas nevyksta, dekoracijos nesikeičia... Tačiau pradėjus dirbti su režisieriumi Jonathanu Milleriu ir kolegomis dainininkais spektaklis įgavo daug įvairių spalvų, niuansų ir dabar yra vienas mėgiamiausių. Labai smagu, kai tenka dirbti su puikiais kolegomis. Tuomet scenoje atsiranda daug smagios improvizacijos.
O spektaklis išties išskirtinis, šiuolaikiškas, nors rodomas jau bene 19 metų. Kai jis grąžinamas į sceną, kas kartą daug repetuojama, atnaujinama, tikslinama. Antai kostiumus sukūrė Giorgio Armani. Tuomet, prieš 19 metų, jie buvo mados viršūnė. Dabar drabužiai mus pasiekia iš kur kas paprastesnių parduotuvių, bet jie visada atspindi esamąjį laiką. Išlaikomos tik stilius ir spalvos - pasteliniai dalykiniai kostiumėliai pradžioje ir rokerių apranga pabaigoje. Vienas solistas net išpaišomas tatuiruotėmis.
Ten teko dainuoti su puikia komanda, su kuria iš spektaklio, manau, padarėme puikų šou: Maria Benkson (sopranas), Pavelas Breslikas (tenoras), Stephanas Degu (baritonas), Rebeka Evans (sopranas), Thomas Allenas (bosas)."
- Kodėl nusprendėte išvykti tobulintis ir dirbti į užsienį? Kokia padėtis tuo metu buvo Lietuvoje?
- Išvykau, nes norėjau toliau studijuoti, žinojau, kad man dar labai daug ko trūksta, nors čia jau buvau baigusi magistrąntūrą. Pirmajame magistro kurse buvau išvykusi pagal "Erasmus" programą į Hagą. Ten man atsivėrė akys: koks skirtumas tarp to, kaip dirbama ten, ir čia, Lietuvoje. Supratau, kad noriu ir turiu išmokti daugiau. Grįžau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, baigiau magistrantūrą ir 2005 metais pabandžiau stoti į Karališkąją operos akademiją Londone. Įstojau, bet po metų mečiau studijas, nes sutikau dėstytoją Denisą O‘Nealą, iš kurio norėjau mokytis. Jis tuo metu kaip tik atidarė savo privačią mokyklą, paskui jį ir išėjau.
O Lietuvoje nebuvo darbo, perspektyvų. Įsitikinau tuo baigusi akademiją. Prieš išvykdama į Londoną dirbau nemažai darbų, net žiūrovų aptarnavimo skyriuje teatre, bet ne pagal profesiją. Žinoma, koncertų netrūko - su Vladimiru Prudnikovu, Ieva Prudnikovaite esame išvažinėję visą Lietuvą. Bėda, kad didžioji pasirodymų dalis buvo labdaringa, nemokama. Iš to išgyventi neįmanoma.
- Kur teko mokytis? Ką pavadintumėte savo pagrindiniu, daugiausia žinių suteikusiu mokytoju?
- Lietuvoje man dėstė V. Prudnikovas. Jį ir vadinčiau svarbiausiu. Septynerius metus jis buvo ir mokytojas, ir draugas, ir beveik tėvas...
- Ar prisimenate savo debiutą scenoje?
- Žinoma. Tai buvo Cerlina Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, spektaklyje „Don Žuanas“. Dar buvau mažytė (šypsosi), ketvirtakursė. Viskas buvo nauja, keista, baisu, buvau viena tokia žalia vištelė. Dainavo dvi sudėtys, tą patį vaidmenį atliko ir Sigutė Stonytė. Laimonas Pautienius buvo Don Žuanas, o V. Prudnikovas - Leoporelas... Įsivaizduojate, kaip jaučiausi? Be visa kito, dar ir su dėstytoju scenoje. Fantastika.
- Kokiose šalyse iki šiol esate dirbusi? Tikriausiai vaidmenų sąrašas jau netrumpas?
- Išvykusi iš Lietuvos pirmiausia dirbau Čekijoje, vėliau buvo Frankfurtas, Čikaga, Zalcburgas (ten sukurtas spektaklis „Figaro vedybos“ keliavo į tunė po Japoniją), Baden Badenas, Kardifas, Palm Bičas... Nemažai laiko praleidau Londono karališkajame operos teatre.
Profesionaliai dirbu tik penkerius metus. 2011 metai buvo nuostabūs – šeši skirtingi operų spektakliai keitė vienas kitą.
Gyvenu Italijoje, o per tuos metus namuose buvau gal tik pusantro mėnesio - grįžtu tik drabužių pasikeisti, nes metų laikai dėl darbų keistis nenustoja.
Prie visko pripranti, nors man sudėtingiu: turiu šeimą, dukterį. Daug padeda tai, kad mano vyras taip pat muzikantas, jis savo grafikus gali keisti, derinti prie manęs. Kol duktė buvo mažytė, visur keliaudavome kartu su juo arba jo mama - per repeticijas negaliu palikti vaiko nepažįstamam žmogui.
- Koks vaidmuo iki šiol jums yra brangiausias ar kėlęs daugiausia iššūkių?
- Kol kas man brangiausia turbūt Idamantė W. A. Mozarto operoje „Idomenėjas“. Šis vaidmuo mane visada verčia susimąstyti. Be galo patinka Kerubinas - nemažai esu jį dainavusi, visiškai į šį vaidmenį įsigyvenusi.
Kiekvienas spektaklis visada priklauso nuo kolegų: ar gali su jais žaisti, improvizuoti, ar lieka tik vaikščioti, kaip liepta.
- Kiek jums laiko reikia paruošti partiją?
- Iš esmės mokausi greitai. Kol dainuoju viename spektaklyje, laisvalaikiu mokausi kitų. Bet mano sąlygos puikios: vyras italas, dirigentas ir pianistas. Viskas puiku!
Kita vertus, mano charakteris toks, kad viską palieku paskutinei minutei. Nors susiplanuoju laiką taip, kad galėčiau pradėti mokytis, dirbti po truputį, vis tiek lieka dvi savaitės ir tada – panika. (Juokiasi.) Tačiau dar niekada nebuvo taip, kad atvykčiau repetuoti nemokėdama partijos. Visada drebėdama, nes per pirmas repeticijas nežinai, ko laukti, bet niekada nebuvau nepasiruošusi. Kaip sakoma - neapsigėdinau.
- Koks buvo paskutinis darbas prieš pradedant repeticijas Vilniaus miesto operos spektaklyje „Visos jos tokios“?
- Dainavau Idamantę Austrijoje. W. A. Mozartas iš esmės yra mano pagrindinis kompozitorius. Dažniausiai dainuoju jo operose, kaupiu patirtį ir tai labai įdomu: vis ką nors krauni „ant viršaus“, kai ką atmeti. Susiduri su įvairiais dirigentais, atsiranda sava nuomonė patį W. A. Mozarto atlikimą.
- Praėjo jau kuris laikas pirmųjų repeticijų su "bohemiečiais". Koks įspūdis?
- Man smagu, patinka ir kaip dirba Dalia Ibelhauptaitė, ir Gintaras Rinkevičius. Jaučiuosi normaliai. Iš esmės net nežinojau, ko galiu tikėtis, - tai mano pirmas spektaklis su "bohemiečiais".
- Minėjote, kad jūsų vyras italas. Ar iš pradžių, pritampant prie naujos aplinkos, buvo kokių keistenybių, kuriozinių situacijų?
- Didžiausias nesusipratimas buvo kalba. Maniau, kad ją moku, bet kai jie pradėdavo kalbėti, malti, rėkti, nieko nesuprasdavau. Atrodė, kad mano vyras su savo mama visuomet rėkia vienas ant kito, pykstasi. O tai – tik jų būdas. Dabar pastebiu, kad net mano tonas kiek pasikeitė, lyg ir atsirado to pačių intonacijų, riksmo...
- Kokia jūsų didžiausia svajonė?
- Didelių svajonių neturiu. Aš taip gražiai ant žemės nusileidusi... Mano svajonės mažos: noriu, kad mylimi žmonės būtų gyvi ir sveiki, kad viskas būtų gerai.
W. A. Mozarto opera „Visos jos tokios“ Vilniaus Kongresų rūmuose gegužės 8-12 dienomis.
