„Ruošdamiesi spektakliui daug diskutavome savižudybės tema, apie tai, kaip kūrybingi žmonės, atsidavę savo pašaukimui, viską pamiršta, visomis jėgomis bando ištraukti iš savęs kūrybinį potencialą ir taip žudo save, - atskleidė Johanneso Brahmso vaidmens atlikėjas aktorius Leonardas Pobedonoscevas. - Paraleliai vyko ir repeticijos, ir atsisveikinimas su Vytu. Manau, kad šiame spektaklyje išliks gilus įspaudas to, kas įvyko visai neseniai. Viskas glaudžiai susiję: kūryba, meilė, mirtis.“
Pjesės herojai - muzikai
Dramaturgės ir pianistės Israelos Margelit pjesėje „Trio“ apie kūrybą, meilę, išdavystę ir mirtį pasakojama per garsių muzikų Roberto Schumanno, jo žmonos Claros Schumann ir J. Brahmso gyvenimo istoriją.
„Trio“ nukelia į 1853 metus. Smuiko virtuozas Jožefas Joachimas (akt. Ramūnas Cicėnas) pristato jauną, talentingą kompozitorių J. Brahmsą (akt. L. Pobedonoscevas) tuo metu savo šlovės zenitą pasiekusiam kompozitoriui R. Schumannui (akt. Mantas Vaitiekūnas). Kompozitorių įkvepia draugystė su pribloškiamo talento jaunuoliu, kuris įneša aistringo jaudulio ir į R. Schumanno žmonos Claros (akt. Valda Bičkutė), pasaulinio garso pianistės, gyvenimą.
Gvildena sunkias temas
Spektaklį pastatė vengrų režisierius Peteris Galambosas. Anot jo, „Trio“ istorija - ne tik apie artistus, bet ir apie kiekvieną žmogų, turintį pašaukimą ir šeimą.
„Kaip surasti aukso vidurį, kad galėtum jausti pilnatvę? Man nepavyko - aš jau du kartus išsiskyriau, nesugebėjau suderinti darbo ir šeimos, per daug užsižaidžiau savo pašaukimu“, - prisipažino režisierius.
Spektaklyje kalbama ir apie tai, kad žmogus gali būti išskirtinio talento artistas, tačiau mažai tokių, kurie būtų ir labai geri, ir talentingi žmonės.
„Iki šiol gajus supratimas, kad menininkas - kone pusdievis. Toks požiūris ateina iš romantizmo. Menininkai ima tikėti, kad jie aukščiau už paprastus mirtinguosius, dėl to jie tampa vieniši ir susinaikina. Bet patys linkę kaltinti aplinką, kuri jų nesuprato ir esą sunaikino. R. Schumannas irgi savo gyvenimą baigė psichiatrinėje ligoninėje.
Mūsų spektaklis pasakoja apie tai, kaip keturi žmonės patenka į krizę ir kaip iš jos išsikapstę tampa naujais žmonėmis. Ne numiršta, bet atgimsta. Viltis labai svarbu.
Tai aktualu ir Lietuvoje, ir mano gimtinėje. Vengrijoje labai daug iškilių menininkų mirė pernelyg anksti arba nusižudė. Kodėl? Mane tai visada labai jaudino. Kodėl Vengrija yra pirmosiose gretose pagal alkoholizmą, savižudybes? Dažnai sakoma, kad kažkoks senovinis prakeiksmas veikia vengrų sielą, kad tai maža šalis, turinti mažai galimybių.
Tai, žinoma, irgi turi įtakos, bet aš manau, kad greičiausiai nuo romantizmo epochos išliko tokia tradicija žmonių sąmonėje: jei esi didis, turi naikinti save, ir kitos taisyklės tau negalioja. Taigi spektaklyje gvildenamos sunkios temos“, - teigė P. Galambosas.
Režisierius norėtų, kad žiūrovai suprastų, jog spektaklio personažai - tegul ir didūs muzikai, bet tokie patys žmonės kaip ir visi mes: "Stengiausi juos parodyti būtent iš žmogiškosios pusės. Spektaklio personažų susidūrimai turėtų skatinti keistis, pradėti gyventi kitaip, nemeluoti sau pačiam, būti nuoširdžiam. Mes nesinaudojame kokiais nors istoriniais kostiumais - kaip tik noriu, kad žiūrovai galėtų pagalvoti, jog tai gali įvykti ir jiems patiems. Ir suvokti: net iš baisiausios būsenos galima rasti išeit, anaiptol ne savižudybe išsilaisvinti iš baimių, izoliacijos, iš mūsų nuosavo kalėjimo."
Moteriai - sunki dalia
P. Galambosui ypač įdomus ir C. Schumann likimas. Ji buvo garsi pianistė ir kompozitoriaus R. Schumanno žmona, būrio vaikų motina.
„Kaip moteriai, kuri derina kūrybą ir šeimą, užtenka 24 valandų per parą? Iš kur vienam žmogui tiek išgyvenimų? O galbūt tai tėra legenda?“ - klausė režisierius.
Aktorė V. Bičkutė, kurianti Claros vaidmenį, prisipažino: „Vaidindama Clarą transcendentiškai įsivaizduoju, kaip ji mylėjo Robertą. Bet alkoholizmas - baisi liga. Kaip ištverti nuolat geriantį genijų vyrą, auginant septynis vaikus ir dar turint savo pačios pašaukimą? Norėdama išsaugoti gyvenimą ji pabėga, jai padeda tik tikėjimas ir Dievas."
Šiame spektaklyje aktoriai pirmą kartą vaidina su mikrofonais, nes režisierius norėjo šią istoriją parodyti stambiais planais, intymiai, kai galima net šnibždėti.
„Nuo pleistrų, kuriais prie veidų pritvirtinti mikrofonai, atrodome tarsi šiek tiek sužaloti. Spektaklio gale kaip tik ir nuskamba mintis, kad romantizmas yra liga, kai menininkai, prilyginę save dievams, kūrybą iškelia aukščiau už gyvenimą. Taip neturėtų būti“, - mano V. Bičkutė.
R .Tuminą sudomino vengrų patyrimas
Spektaklio režisierių P. Galambosą į Lietuvą pakvietė Vilniaus mažojo teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas po Vengrijos teatrų festivalio, kuriame jam teko dalyvauti.
„Žinojau, kad vengrų teatras vienas stipriausių Europoje. Festivalyje, į kurį turėjau garbės būti pakviestas, pastebėjau dideles vengrų pastangas adaptuoti klasiką per farsą, humorą, bufonadą ir taip išsivaduoti iš šios dienos gniaužtų, ieškoti naujos teatrinės kalbos, žanrų įvairove atrasti savo žiūrovą.
Pamatęs Peterio spektaklį pajutau, kad mūsų ta pati teatrinė kraujo grupė, kad jis yra tas žmogus, kuris gali mus suvienyti, o Lietuvos teatrui dabar šito kaip tik labai reikia“, - kalbėjo R. Tuminas.
P. Galambosas prisipažino Vilniuje pasijutęs kaip namuose: „Atvažiavau čia ir nusiraminau. Vengrijoje tiek politikoje, tiek teatre daug isterijos, neramumų. Pavyzdžiui, paskutinis mano spektaklis, pastatytas pagal kūrinį, parašytą prieš 50 metų, buvo cenzūruotas. Tiesa, draudimas po to buvo panaikintas, manęs atsiprašė, tačiau faktas lieka faktu. Vilniuje radau gerą komandą, žmonės mane sutiko draugiškai. Tai ir mane paskatino atsiskleisti, sukėlė norą dalytis tuo, ką turiu.“
