T. Marcinkevičiūtės eilėraščių rinkinys „Greitaeigis Laiko liftas“, kurį pernai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, - tai netikėtų, originalių poetinių formų knyga. Žodžiai, skiemenys, svetimvardžiai, tradicinė ir netradicinė eilėdara, poetinė proza - visa ši įvairovė pasitelkiama mintims ir išgyvenimams reikšti. Poetė prisiliečia prie daugelio dabarties socialinių aktualijų, jos reagavimai aštrūs ir raiškūs.
„Poetinė programa neturi nieko bendra su pogromais, pagrūmojimais kitaip manantiems, bet dar šveicarų kilmės lingvistas Ferdinandas de Saussure'as teigė, kad riba, skirianti kalbas, negali nebūti sąlygiška. Ir jis vartojo sąvoką „langage articulé“.
Lotyniškosios kilmės „articulé“ reiškia „sudėtinė dalis“, „skaidymas“, o kalboje skaidymas gali reikšti arba garsinės grandinės skaidymą į skiemenis, arba reikšmių grandinės skaidymą į prasmės vienetus.
Bet poezija nėra vien teorija, nors pastaroji galėtų būti tuo oru, kurį poezija turėtų įkvėpti, kad neuždustų. Nes poezija - tai nušvitimas, kai rašoma ir skaidoma intuityviai, kad dar labiau išryškėtų net skirtingiausias reikšmes turinčių žodžių vidinis giminingumas, kaskart nustebindamas kūrėją dėl atsirandančių papildomų eilėraščių suvokimo prasmių juos berašant.
Kurdama šiuos eilėraščius buvau absoliučiai įsitikinusi, kad juos įmanoma rašyti tik taip ir niekaip - kitaip. Taigi. Teorija ir svaigus įkvėpimas“, - apie „Greitaeigį Laiko liftą sakė T. Marcinkevičiūtė.
