Visa, kas susiję su LIFE, vyko pirmą kartą. Buvo neįtikėtina, kad Lietuvoje vaidinami pasaulio scenos didžiųjų – Ingmaro Bergmano, Peterio Brooko – spektakliai. Tiek pat netikėta ir įdomu buvo matyti negirdėtų, o tuo metu jau tarptautiniu mastu vertinamų režisierių spektaklius: Simono McBurney „Krokodilų gatvę“ iš Anglijos, Gaboro Zsambeki „Revizorių“ iš Vengrijos, Christopho Marthalerio „Žudyk europietį“ iš Vokietijos, Alaino Platelio „Bonjour Madame“ iš Belgijos. LIFE pažindino ne tik su Europos dramos teatru, bet ir su ligi tol nematytu šiuolaikiniu šokiu ir naujuoju cirku.
O gatvės teatrų vaidinimai! Iki šiol einant Vokiečių, Dominikonų gatvėmis, Gedimino prospektu, ties Žaliuoju tiltu vaidenasi prancūzų trupės „Turbo Cacahuete“ artistai, vaidinantys „Mamytės laidotuves“ ir lydimi kartu bėgusios minios žiūrovų – iki „laidotojai“ įlipo į valtį ir nuplaukė su visu „mamytės“ karstu, taip ir neįbruktu jokiam praeiviui, automobilio ar troleibuso vairuotojui.
Su LIFE rengėja Rūta Vanagaite šiandien prisimename tik tai kas ryškiausia, tik festivalio istorijos fragmentus. O kadangi LIFE žiūrovų būta dešimtys tūkstančių, kiekvienas, kas atsimena, laisvas mūsų pokalbį papildyti ar patikslinti.
- Dvejus metus iki festivalio buvo rašoma, kalbama, rodoma per televiziją, kas bus festivalyje. Šiandien sakytume - neįtikėtina: viešųjų ryšių kampanija, trunkanti dvejus metus. O juk tai praktiškai buvo informacija apie teatrą užsienyje, remiantis tuo, kas atvažiuos vaidinti – pažintis su trupėmis, spektakliais, režisieriais, - priminiau Rūtai Vanagaitei.
- Kokie viešieji ryšiai? Tokio reiškinio tada nebuvo. Festivalis LIFE įkurtas 1991 metais ir laikraščiai rašė, kas jame bus 1993 metais. Nes nieko daugiau tuo metu nebuvo.
Atsimenu, kad bilietas į vieną LIFE spektaklį kainavo 10 dolerių. Sunku buvo tikėtis, kad kas nors tokius beprotiškai brangius bilietus išpirks. Tuo metu „Stikliuose“ už 3 dolerius galėjai keturiese pavalgyti.
- 10 dolerių prilygo mėnesio atlyginimui.
- LIFE bilietus tiesiog išnešė. Jų nebeliko. Visiškoje pilkumoje, kurioje tuo metu gyvenome, tarptautinis teatro festivalis buvo neįtikėtinas reiškinys. Ir užtat toks sėkmingas. Jis buvo absoliuti išimtis. Ir sukėlė didžiulį susidomėjimą.
O kai paskelbėme, kad laukiame savanorių, kas ten pradėjo darytis! Festivalio savanoris – tai žmogus, kuris sutinka dirbti festivaliui vien už teisę pamatyti spektaklį. Dabar sutinku daugybę žmonių, kurie, pasirodo, buvo LIFE savanoriai. Šiandien tai firmų vadovai, scenos žvaigždės.
Tada nė tokio reiškinio kaip savanoriai dar nebuvo Lietuvoje. Kaip nebuvo iki tol ir rėmėjų. Visiška nesąmonė tokiomis sąlygomis dirbti. Bet tai puikiausias pavyzdys: jeigu nori, kad sektųsi, reikia daryti nesąmonę. Daryti tai, ko nėra.
- O kaip ta „nesąmonė“ – iš tikrųjų nuostabi idėja – atėjo įgalvą?
- Niekada nebūčiau išdrįsusi to viena padaryti. Atvažiavo iš Čikagos garsusis prodiuseris Bernardas Sahlinsas su savo žmona. Jie pasakė: o, čia reikia padaryti festivalį, mes padėsime – Amerikoje paskelbsime lėšų paiešką.
Jie įkūrė „Friends of LIFE“ organizaciją, surinko 15 tūkstančių dolerių. Man atrodė, kad tarptautiniam teatro festivaliui tokia suma kažkas tokio! O kai reikėjo tuos tūkstančius festivaliui gauti, išaiškėjo, kad B. Sahlinsas iš jų apmokėjo savo keliones į Lietuvą ir dienpinigius. Jis buvo toks įdomus. B. Sahlinsas net kažkada mus su Ingeborga Dapkūnaite pakvietė Čikagoje į prašmatnų restoraną. Pasirodo, tarp 15 tūkstnčių dolerių išlaidų buvo ir tai įskaičiuota.
Bet vis tiek aš jam dėkinga. Pati nebūčiau išdrįsusi paskelbti, kad be cento iš Lietuvos biudžeto surengsime tarptautinį teatro festivalį, atvešime I. Bergmano spektaklį, padarysime fejerverkus per visą Katedros aikštę. B. Sahlinso pagalba buvo verta tų 15 tūkstančių dolerių.
- Iš ko dar susidėjo B. Sahlinso pagalba, išskyrus paskatinimą?
- Mes su juo aptarėme festivalio idėją. Nespėjau atsikvošėti, kai mes jau sėdėjome Užsienio reikalų ministerijoje ir manęs ministrai prašė, kad tapčiau mūsų sugalvoto festivalio direktore. Be B. Sahlinso to nebūtų įvykę – tikrai neateičiau pas ministrą su viceministrais sakydama, kad noriu būti festivalio direktore, o jūs, ministrai, būsite festivalio valdyba.
Bet kai anais laikais atvažiavo amerikonas, ir dar su savo statusu – Čikagos festivalio rengėjas, prodiuseris ir taip toliau – jis susodino ministrą su viceministrais ir šitaip festivalis gavo valdybą.
Aišku, nieko ta valdyba mums nedavė, bet kai festivalis turi tokią valdybą, jau galima eiti pas rėmėjus, į ambasadas ir tartis. Tokia LIFE pradžia. O pinigų nebuvo visiškai.
- Kokių stebuklų reikėjo, kad verslininkai norėtų būti rėmėjais?
- Iš Suomijos atsiveždavau miltelių, kurie suteikia kavai išskirtinį aromatą. Kai ateidavo ambasadoriai arba galimi rėmėjai, mes LIFE būstinėje Jovaro gatvėje virdavome kavą, berdavome tų aromatų, vaišindavome šviežiomis bandelėmis.
B. Sahlinsas mus išmokė: žmonės turi matyti, kad gyvenate prašmatniai, ir tada tikės, kad galite dar daugiau. Būtent jis tuo metu išnuomojo LIFE festivaliui patalpas Jovaro gatvėje ir mokėjo už jas iš minėtų 15 tūkstančių. Tai buvo labai svarbu, nes mes neatrodėme varguoliai, kai sėdėjome miesto centre prašmatniame namelyje su nuostabiu žydinčiu sodu, su kava, kuri kvepėjo ypatingai. Rėmėjai pas mus važiuodavo net ir šiaip, pasėdėti. O kai jie atvažiuodavo šiaip, tai išvažiuodavo su sutartimi.
Tuo metu klestėjo metalo verslas tarp Lietuvos ir Rusijos. Pinigų verslo žmonės turėjo pakankamai. O sumos – tūkstantis dolerių, du tūkstančiai. Ir jau rėmėjas! Mums padėjo kas kuo galėjo. Sakykim, paskambino tada Artūras Zuokas, dvidešimt kelerių metų verslininkas: kuo galiu būti naudingas? Sakau: mums per festivalį reikia pinigų arba transporto. Gerai, jis visam festivalio laikotarpui davė savo BMW su vairuotoju. Tai irgi buvo didžiulė parama. Viskas tiko.
Pinigų labai daug nereikėjo. Ir daug užsienio trupių važiavo į Lietuvą be honorarų. Pati Lietuva tuo metu pasaulyje buvo išreklamuota kaip ką tik Sovietų Sąjungą sugriovusi vargana valstybė. Visiems buvo smalsu čia atvažiuoti.
I. Bergmano aktorės važiavo vaidinti į pirmą LIFE kiekviena gabendama po lagaminą dėvėtų rūbų vaikų namams. Net neatsimenu, kad būtume kam honorarą mokėję. Gal tik už keliones sumokėdavome.
Dabar man įmonių vadovai kartais pasako: renk vėl LIFE – iškart duodu dešimt tūkstančių. O kokį šiandien festivalį surengtum už dešimt tūkstančių?
- Kaip šiandien atrodo, kodėl festivaliui LIFE taip sekėsi?
- Jeigu ką nors gero pradedi daryti, tau viskas padeda. Net oras. Nepasakyčiau, kad rengdama pirmąjį LIFE dariau ką nors daugiau negu vėlesniais kartais. Tiesiog sekėsi.
- Pagal ką orientavotės, kokias trupes atvežti?
- Iš visos pirmojo festivalio programos buvau mačiusi gal du spektaklius. Net ir tai sekėsi. Kad I. Bergmano spektaklis tiks, galima buvo žinoti. Ispanų „Xarxa“ trupės, kuri atdarė pirmąjį LIFE, buvau mačiusi tik vaizdo įrašą – o įrašas gali smarkiai skirtis nuo realaus spektaklio.“ Théâtre de Complicité“ vaidinimo „Krokodilų gatvė“ – visų LIFE metų geriausio spektaklio – nebuvau mačiusi, Britų taryba juos pasiūlė.
Net susitikimai su trupėmis, jų spaudos konferencijos vykdavo dabartinės Prezidentūros Baltojoje salėje, nes tada tai buvo Menininkų rūmai. Užsieniečiams atrodė: oho, Napoleono rūmai, koks lygis! Šiais laikais tokie susitikimai būtų kokioje nors kamarėlėje, nes visos prašmatnios erdvės seniai užimtos.
Sunkiausia buvo pasiekti, kad atidarymas su „Xarxa“ fejerverkais vyktų Katedros aikštėje. Bažnyčia nesutiko. O ispanai varpinės bokšte jau montuoja savo įrengimus. Sakiau, kad nueisiu pas aukščiausias valdžias, bet atidarymas prie Katedros įvyks. Ir galų gale leido.
Bet atidarymo išvakarėse ispanų sunkvežimis su pirotechnika dar buvo sulaikytas pasienyje. Ispanai tvarkingai deklaravo, kad veža pirotechniką, sprogmenis, visas Europos sienas pervažiuoja, o kas galėjo žinoti, kad Lietuvos įstatymų bazė nebuvo numačiusi tokio krovinio įvežimo. Daug panašių atvejų buvo, kai reikėjo gelbėti, apeiti įstatymus, ir įvairių tarnybų viršininkai mums padėjo. Jiems tiesiog buvo smagu prisidėti prie LIFE. Dabar juos susitikusi visada padėkoju.
Dar atsimenu, kad pakvietėme lietuvių firmą „Doja“ leisti fejerverkų nuo Gedimino pilies. O visi iki tol buvo matę tik sovietinius saliutus. Ir staiga – įvairiausių formų ir spalvų fejerverkai pirmą kartą Lietuvos istorijoje. Žinau žmonių, kurie žiūrėjo į juos ir verkė. Šiandien panašūs fejerverkai – kiekvienos firmos gimtadieniuose ir kelia žiovulį.
Pirmas kartas yra pirmas kartas. Dabar LIFE būtų nebeįmanomas. Tu nieko nebenustebinsi. Nebent vežtum nepaprastai aukštą kokybę, kuri nepaprastai brangiai kainuoja.
- Kokie buvo jūsų kriterijai, kai rinkdavote spektaklius festivalio programoms? Negi tik stebinti?
- Rinktis vien garsių režisierių spektaklius, kurie nedaug kam įdomūs – snobiška. Man įdomiau atrasti, kas nežinoma, bet labai talentinga. Tam reikia labai daug laiko ir kantrybės, ištisai važinėti po festivalius, žiūrėti šimtus spektaklių nuo ryto iki vakaro, kad surastum vieną kitą, kurį norėtum atvežti ir parodyti. Reikia neturėti nei vaikų, nei namų, nes nebūtų kada grįžti.
Mano tikslas buvo atrasti kokį įdomų teatrą, kol jis dar negarsus, nes garsaus LIFE neįpirks. Alainą Platelį, pavyzdžiui, mes atradome, kol jis dar buvo niekas. Pamačiau jį atsitiktinai užkampyje prie Amsterdamo. Kažkas man užsiminė, kad yra tokie šokantys bepročiai, neprofesionalai, gal net neįgalūs. Kaip tik tą vakarą. Nusipirkau bilietą – spektaklis „Bonjour Madame“. Tai buvo kažkas nuostabaus. Taip ir pasakiau A. Plateliui po spektaklio. Jis psichologas, ne choreografas. Pažadėjau, kad žūtbūt atvešiu juos į Lietuvą po metų. Sudarėme sutartį. Per tuos metus „Bonjour Madame“ išgarsėjo, o dabar A. Platelis yra žvaigždė tarptautinė.
Pasidarė patogiau ieškoti spektaklių, kai Eimuntą Nekrošių ėmė kviestis kiti festivaliai. Tada važiuodavau kartu kaip prodiuserė ir matydavau tų festivalių programas.
- E. Nekrošiaus kūrybos prodiusavimas – dar vienas LIFE nuopelnas. LIFE dėka sukurti spektakliai „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ pagal Aleksandro Puškino „Mažąsias tragedijas“, Antono Čechovo „Trys seserys“, o Williamo Shakespeare‘o „Hamletas“ su Andriumi Mamontovu vaidinamas nuo 1997 metų gegužės iki šiol. Juk E. Nekrošius buvo išėjęs iš Jaunimo teatro, nepriklausomas, nereikalingas, nusivylęs, o LIFE pakvietimas jį prikėlė?
- Ne prikėlė, o tiesiog įdarbino. Žmogui geriau, kai jis jaučiasi saugus. O kai įdarbinom, sakom – darykim, ką nors. Tai irgi nekainavo brangiai. Repetavo prisiglaudę Rusų dramos teatre. Niekas tada negalvojo, kad E. Nekrošiaus spektaklius ims kviestis festivaliai, kad iš to galima uždirbti. Nieko nereikia daryti dėl uždarbio, o vien tik dėl to, kad įdomu.
Prikėlimu vadinčiau nebent E. Nekrošiaus „Meilę ir mirtį Veronoje“ Kalnų parke per 1996 metų LIFE atidarymą. Daugybę žmonių sutraukdavo LIFE atidarymai. Tais metais – apie 15 tūkstančių. Atsimenu, kad mes su dukterimi po spektaklio ėjome su visa minia ir buvome tiek suspaustos, kad kvėptelėti negalėjome. Prasikeikiau, sakiau, kad daugiau niekada gyvenime nerengsiu jokio festivalio, nes tai mirtinai pavojinga.
Per kiekvieną atidarymą, kai susigrūsdavo minios, dešimtys tūkstančių žiūrovų, kildavo tikrai didelis pavojus, bet niekada jokia katastrofa neištiko. Didžiausia nelaimė – kai vaikinas, norėdamas patekti į LIFE „Paršelio klubą“ Menininkų rūmų kieme, lipo per tvorą ir susižeidė.
- O liūdniausias faktas LIFE istorijoje – jo panaikinimas 2001 metais. Kultūros ministerija kaip steigėja uždarė jį dėl 100 tūkstančių litų skolos. Skola, kaip suprantu, susidarė dėl to, kad 1999 metais žmonės nepirko bilietų į LIFE atvežtus naujojo cirko spektaklius? Pavyzdžiui „anarchistinis pankroko cirkas“ iš Australijos nedomino teatro žiūrovų ir jie nėjo į Sporto rūmus.
- Tai buvo geriausia LIFE programa „Skriejantis žmogus“. Labiausiai ja didžiavausi – atvežiau tai, ko Lietuvos publika niekada nebuvo mačiusi: šiuolaikinį cirką. Išnuomojome didžiausią erdvę – Sporto rūmus – kad kuo daugiau žmonių galėtų pamatyti. Nupirko porą šimtų bilietų. Klaiku. Žmonės nepatikėjo, kad tai visai kitoks cirkas, XXI amžiaus pradžios menas.
Padariau dvi klaidas: kad teatro žiūrovus kviečiau žiūrėti cirko ir kad neatšaukiau australų trupės vaidinimo, į kurį nepirko bilietų. Nebūtų šimto tūkstančių skolos.
Tos programos prancūzų trupė „Les Arts Sauts“ Vilniuje parodė tris „dangaus operos baleto“ spektaklius „Kayassine“ pustuštėje palapinėje ant Stalo kalno, po to mėnesį vaidino Niujorke Lincolno centre ir visi bilietai buvo išpirkti.
- Pasitikslinau: Vilniuje bilietai į „Kayassine“ kainavo po 10 litų ir tūkstančiai žiūrovų prieš spektaklius stovėjo už tvoros ant Stalo kalno tikėdamiesi, kad bus įleisti be bilietų, arba neįstengdami jų nusipirkti. Taip atrodė penktasis LIFE. Po to pasitraukėte.
- Man buvo žiaurus smūgis, kai parengiau geriausią programą, o žmonės neatėjo. Nebeturėjau motyvų tęsti. Tikiu šviesoforo teorija: jeigu ką gyvenime darai ir užsidega žalia šviesa – eik toliau. Bet jeigu užsidega raudona, tiek to, vieną kartą gali palaukti. Bet jeigu dar antrą, trečią kartą raudona – tiesiog nebeik tuo keliu.
