Pasižiūrėti išmaniųjų drabužių, kurie tarpusavyje komunikuoja belaidžiu ryšiu, į sostinės galeriją „Artifex” atskubėjusiems žmonėms teko nusivilti. Daugybė manekenų stovėjo nuogi, o juos turėjusius papuošti rūbus buvo galima išvysti tik ekranuose.
Kad garsi elektroninės tekstilės kūrėja B. Layne savo parodos „Švytėjimas. Interaktyvi tekstilė” videovariantą pristatė labai išsamiai, tik dar labiau pakurstė smalsumą.
Išmanioji, arba elektroninė, tekstilė – tai įvairūs audinių pluoštai, sujungti su skaitmeniniais komponentais ir elektronika. Pavyzdžiui, į temperatūrą, šviesą ar judesį reaguojantys audiniai.
B. Layne, studijos „SubTela” (esančios Konkordijos universitete Monrealyje) vadovės, specializacija – išmaniųjų medžiagų, drabužių ir tekstilės objektų kūrimas. Jos sumanyti drabužių modeliai prisitaiko prie žmogaus poreikių, išreiškia jo asmenybę ir surenka informaciją.
Streikas Briuselio oro uoste baigėsi penktadienį, todėl galima tikėtis, kad šią savaitę „Artifex” galerijoje jau bus galima pamatyti menininkės kūrinius – ne tik rūbus, bet ir interaktyvius tekstilinius ekranus.
– Ar visa jūsų drabužių kolekcija skirta tik parodų salėms? Gal kai kuriuos kompiuterizuotus rūbų modelius greitai bus galima dėvėti kasdien? – paklausiau B. Layne.
– Juos pagaminti brangu, todėl nesu sukūrusi daug tokių drabužių. Tarkime, „Tornado” suknelės apačia papuošta švieselėmis su specialiais šviesos jutikliais. Nelygu, koks apšvietimas kambaryje, įsijungia mažiau arba daugiau blyksinčių švieselių. Tai vienintelis mano darbas, kuris neturi belaidžio ryšio.
Kol kas tai – tik meno kūriniai. Vienai suknelei sukurti prireikia maždaug 150 valandų kruopštaus rankų darbo ir apie 500 dolerių kainuojančių elektronikos komponentų. Nenoriu jų pardavinėti.
Jei kokia aktorė apsivilktų tokį drabužį per „Oskarų” teikimo ceremoniją, publika jį pamatytų vienintelį kartą. O mano parodose juos gali apžiūrėti daugybė žmonių. Taip idėjos sklinda greičiau.
– Nejaugi niekas jums nėra siūlęs sukurti parduoti skirtą kolekciją?
– Esu gavusi ne vieną pasiūlymą. Pavyzdžiui, reikėjo rūbų roko žvaigždėms, 22 žmonėms ant scenos. Atsisakiau, nes negaliu padaryti tiek daug.
Teko atmesti ir pasiūlymą sukurti aprangą Kanados olimpinei rinktinei, kurioje – apie 450 žmonių.
Man svarbu ne pinigai, o tekstilės ir technologijų sąsajų tyrinėjimas. Sukūrusi kokį nors dalyką niekada jo netiražuoju, judu prie naujo išradimo.
Štai vienoje parodos salių rodoma nufilmuotų drabužių pora. Ant merginos nugaros pasirodo pranešimas apie Kanadą, ant vaikino rūbo nugaros – apie Australiją.
Kiekvienas jų transliuoja skirtingus pranešimus. Tačiau užtenka jiems paliesti vienam kitą, ir trumpam stabtelėjęs pranešimas keliauja iš jo ekrano į jos. Jie abu jau transliuoja tą patį, jie bendrauja tarpusavyje pasitelkus „Bluetooth” technologiją.
– Kada pradėjote kurti švytinčius objektus?
– Apie 2001-uosius. Esu tekstilininkė, todėl nuolat ieškau atsakymo į klausimą, kaip turėtų atrodyti šiuolaikiška tekstilė. Visais laikais menas reaguodavo į aplinką, o šiandien ta aplinka yra persmelkta technologijų. Reikia neužmiršti, kad tekstilė visada buvo glaudžiai susijusi su technikos pažanga.
Žinoma, iš pradžių viskas buvo itin sudėtinga. Naudojau tik vieną lemputę, vėliau – dvi, tris. Buvo daugybė klaidų ir nesėkmių, neveikiančių jungčių, trūkinėjančių laidų. Tačiau kiekvienais metais tie kūriniai tobulėjo: ne tik geriau veikė, bet ir gražiau atrodė.
– Jūsų paroda vadinasi „Švytėjimas”. Kokie elementai naudojami jūsų sukurtiems rūbams? Kiek laiko žmogus gali dėvėti juos neprarasdamas švytėjimo? Ar tai nepavojinga sveikatai?
– Baterijos – nedidelės. Jei naudoju daugiau LED elementų, daugiau švieselių, jos veikia apie tris valandas, jei mažiau – tai ir iki šešių. Bet jos reikalingos tik tuomet, kai mano rūbus pristato modeliai. Galerijoje viskas prijungiama prie elektros tinklo.
Drabužių viduje – ne tik lemputės ir elementai. Ten galima rasti ir mikroschemų, belaidžio tinklo įrangą. Todėl rūbai ir kiti tekstilės kūriniai gali keistis informacija su kompiuteriu, pasiekti internetą, bendrauti tarpusavyje.
Sveikatai tai tikrai nepavojinga, nes visa tos įrangos spinduliuotė yra gerokai mažesnė nei mobiliojo telefono.
