„Retas jaunosios kartos dailininkas neina lengvojo modernizmo keliu, o taip provokuojamai kaip Ž. Augustinas išnaudoja visas klasikinės tapybos galimybes. Šis menininkas yra labai stiprus portretistas, apdovanotas Londono nacionalinėje portretų galerijoje, studijavęs Amerikoje, taigi jo požiūris ir vizijos gali sukelti tikrą minčių audrą“, - sako galerijos vadovas Donatas Juškus.
Jis pripažįsta, kad paroda gali šokiruoti puritoniškąją visuomenės dalį, tačiau, jo manymu, tai yra ta druska, kuri pasodrina šiuo metu vis labiau skaitmenizuotą moderniąją dailę.
Ž. Augustinas gimė 1973 metais Vilniuje. Baigęs studijas Vilniaus dailės akademijoje menininkas tobulino įgūdžius Florencijos meno akademijoje (2001), Niujorko menų lygoje (2004). 2002 metais Ž. Augustinas pelnė antrąją premiją per geriausio portreto apdovanojimus Londono nacionalinėje portretų galerijoje, tais pačiais metais gavo Kanados Elizabeth Greenshield fondo apdovanojimą, o 2005 metais įvertinas Lietuvos kultūros ministerijos. Jo kūrinių yra įsigijęs Moderniojo meno centras bei privatūs kolekcionieriai Lietuvoje ir užsienyje.
Kritikai teigia, kad Ž. Augustinas tyrinėja žmogų kaip ženklą arba keistą peizažą, kaip psichosocialinį portretą. Ne veltui didelę įtaką jam turėjo šiuolaikinio britų menininko Luciano Freudo, didžiojo XX a. psichoanalitiko Sigmundo Freudo anūko, kūryba.
„Tapytojas savo kūriniuose pateikia nerimastingą personažą, kuris yra užvaldytas bejėgiško neveiklumo ar nuolat besivaipantis, taisantis gyvenimui ne tik veido, bet ir kūno grimasas. Visa tai kontrastuoja su glotnia meistriška tapyba, su vietomis ženkliais teptuko pėdsakais“, - teigia menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.
Anot jos, Ž. Augustino darbai paprastai yra nei portretai, nei aktai, o kažin kokie froidiški mišrūnai, kurie neduoda ramybės magiška menininko veidotyra.
