– Kaip atsirado „Kūnų” idėja? – paklausiau S. Waltz.
– Iš pradžių spektaklį norėjau pavadinti „Žmogus”. Šis pavadinimas gali būti suprantamas kaip bendra spektaklių trilogijos tema, kuri skyla į „Kūnus” apie kūniškumą, "S" – apie seksualumą ir „noBody” – apie dvasingumą.
„Kūnuose” yra kelios potemės. Viena jų susijusi su mūsų anatomija – nervų sistema, kraujo apytaka, raumenimis, kaulais, vidaus organais ir oda, kaip didžiausiu žmogaus kūno organu.
Norėjau sukurti savitą choreografinį žodyną, kuris leistų žiūrovams tiesiogiai pajusti žmogaus kūno sandarą.
Tyrinėdama kaulus dėmesį kreipiu į jų akustiką, odos ypatumus pabrėžiu jos elastingumu, kraujo takumą prilyginu vandeniui ir t.t. Taigi sukūriau įvaizdžius, kurie visa tai pasakoja.
Kita spektaklio dalis – mokslinis požiūris į kūną, medicininis kūno stebėjimas.
Viskas prasideda nuo embriono stebėjimo, vėliau idealus kūnas tarpsta paauglių iliuzijose, dabar daromos botulino injekcijos – tiesa, 2000-aisiais, kai kūrėme „Kūnus”, jos dar tik prasidėjo.
Mes niekada nesiliaujame siekti idealaus kūno – tai yra tarsi pirmykštė žmogaus svajonė. Kartu siekiame ir nemirtingumo, o tai jau yra visiška beprotybė.
„Kūnuose” yra detalių iš mano choreografijos, kurtos Berlyno žydų muziejui. Ten tyrinėjau holokausto temą: abstrakčiais vaizdais kalbėjau apie auką, nusikaltėlį ir atsakomybę. „Kūnuose” tai – trečioji dalis.
Įvairiose šalyse publika reaguoja kiek skirtingai, nors beveik visur mūsų kūrinys sulaukia audringos reakcijos. Spektaklis jaudina žiūrovus tiesiogiai, priverčia susimąstyti apie savo kūną.
– Lietuvos scenose nuogas kūnas – vis dar retas reginys. Kokios reakcijos tikitės?
– Konservatyvus požiūris į nuogą kūną scenoje man pažįstamas iš gastrolių Rusijoje ir Japonijoje. Tačiau spektaklyje kalbu ne apie kūno nuogumą, o apie neutralumą. Tai tarsi gydytojo, chirurgo žvilgsnis į kūną iš šalies.
Toks žvilgsnis nėra seksualus. Juk nuėję pas gydytoją taip pat turime nusirengti. Operuojami irgi esame nuogi. Reikėtų pasistengti taip priimti spektaklį.
Papasakosiu įdomią vieno žiūrovo iš Artimųjų Rytų reakciją. Jis nebuvo matęs nuogo kūno, ką jau kalbėti apie nuogą moters kūną. Per spektaklį jis beveik nesuvokė, kad šokėjai nuogi. Jis manė, jog tai kostiumai.
Juk mūsų spektaklyje nėra nė trupučio seksualumo. Mes labai ilgai dirbome, kol galiausiai suradome sprendimus, kaip galime parodyti kūno natūralumą.
– Pernai „Sirenų” festivalyje Vilniuje buvo parodytas Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją”. Katalikiškos Lietuvos visuomenė suskilo į du batalionus: pirmasis nutarė, kad tai Dievo šmeižtas, ir reikalavo drausti tokį meną, antrasis piktinosi meno cenzūra. Kaip pakomentuotumėte šią situaciją?
– Šio Romeo spektaklio, deja, nemačiau. Tačiau žinau, kad jo darbai kalba apie labai žmogiškas problemas ir apie artimojo meilę.
Manau, kad valstybė neturi teisės cenzūruoti meno. Kita vertus, jei scenoje, pavyzdžiui, atvirai propaguojamos kraštutinių dešiniųjų radikalų pažiūros, tuomet jau turėtų įsiterpti aukštesnės instancijos.
Žinau, jog Romeo norėjo parodyti gailestį ir senstančio žmogaus orumą. Todėl, be jokios abejonės, turime susimąstyti, kaip pačioje visuomenėje elgiamės su senstančiais žmonėmis.
Labai įdomus Irano režisieriaus Asgharo Farhadi filmas „Išsiskyrimas”, Berlyno kino festivalyje pelnęs "Auksinį lokį". Jame tyrinėjama ta pati tema – kaip slaugomas senstantis ligotas tėvas. Ir dėl to sužlunga santuoka.
Vis dėlto tai, ką matome ekrane, lengviau pakeliame nei tai, ką matome gyvai scenoje. Svarbu, kad menas paliestų temas ar problemas, kurias visuomenė privalo įsisąmoninti.
– Ar jūsų darbuose yra religinių motyvų?
– Mano darbai turi krikščioniškų motyvų, nors nesu religijos fanatikė. Mano pasaulio suvokimas remiasi krikščioniškosiomis vertybėmis, kurios yra sumišusios su budizmo mokymais ir mano, kaip šokėjos, patirtimi.
Aš pati ilgai praktikavau jogą. O šiuolaikinį šokį labai paveikė kovos menai ir Rytų filosofija. Bet specialiai su religija susijusio spektaklio nesu pastačiusi. Mane labiau domina ritualai ir visuomenės sandara, egzistavusi prieš Kristų. Tai tyrinėju savo spektakliuose „Medėja” ir „Sacre”.
– „Sacre” – Igorio Stravinskio baletą „Šventasis pavasaris” – šią gegužę pastatėte Sankt Peterburgo Marijos teatre. Jūs esate šiuolaikinio šokio kūrėja, tačiau jau ne pirmą kartą dirbote su baleto šokėjais. Kuo išskirtinė buvo darbo Sankt Peterburge patirtis?
– Tai buvo tarsi šuolis į visai kitą pasaulį, kitą sistemą. Nenoriu nieko dailinti – tai buvo ir sunki patirtis. Tačiau esu labai patenkinta rezultatu. Pirmiausia tuo, kaip noriai šokėjai priėmė šiuolaikinę choreografinę medžiagą. Baleto šokėjams susidurti su kitokia choreografine kalba buvo tikras iššūkis, bet jie su juo puikiai susidorojo.
Balete „Sacre” galima išgirsti kiekvieno šokėjo individualų balsą, čia jie nėra tik grupė, fasadas ar „uniformuota siena”. Kartu tai buvo ne tiktai šokėjo, bet ir asmenybės augimas. Taip pat ir mano pačios.
Buvo šokėjų, kurie visai nenutuokė, kokia yra mano ar tiesiog šiuolaikinė choreografija. Jie atsivėrė pamažu. Tačiau jie labai nori patirti kitokią judesio kalbą, ne tik klasikinį šokį.
Neįsivaizdavau, kaip mano darbą priims Rusijos publika, tačiau reakcija iš tiesų buvo teigiama. Manau, Rusijoje žmonės išsiilgę šiuolaikiškumo.
Mes norime scenoje matyti visuomenės veidrodį ir rimtas temas. O balete panyrame į pasakos pasaulį ir pamirštame visa kita. Tačiau pasaulis yra pernelyg sudėtingas. Yra temų, kurių negalime išreikšti žodžiais, o jos jaudina mūsų sielas. Tokius dalykus apmąstome šokiu, muzika. Tai svarbu bet kurioje šalyje.
Siekia šokiu sudominti plačiąją publiką
S. Waltz – viena garsiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų. Ji siekia šokio meną atverti plačiajai publikai. Šiuo metu S. Waltz repertuare – arti 20 pasaulyje pripažintų spektaklių.
Jos įkurta trupė „Sasha Waltz & Guests” veikia Berlyne ir yra laikoma viena sėkmingiausiai dirbančių tarptautinių šokio kompanijų.
S. Waltz kuria ne tik su savo trupe, bet ir yra kviečiama statyti spektaklių garsiausiems įvairių šalių teatrams – Paryžiaus operos ir baleto teatrui, Milano „La Scala”, kitiems.
Į Vilnių atvežamas spektaklis „Kūnai” sukurtas 2000 m. Jis jau parodytas apie 180 kartų daugiau nei 30 šalių esančiuose 48 miestuose.
Spektaklyje „Kūnai” S. Waltz kuria judesių prisodrintas scenas, vienas kitą keičiančius įspūdingus, kartais net pribloškiamus gyvuosius paveikslus.
„Kūnai” jau įėjo į šokio istoriją. Spektaklis įtrauktas į šokio studijų programas.
„Jei būsite tarp laimingųjų, kuriems teks pamatyti „Kūnus”, gali nutikti taip, kad spektaklio pabaigoje jums kils noras įsignybti ir pasitikrinti, ar tai ne sapnas”, – rašė britų dienraštis „The Guardian”.
Dėl gastrolių mūsų šalyje Kauno šokio teatras „Aura” ir Lietuvos šokio informacijos centras su S. Waltz trupe derėjosi apie dešimtmetį.
